cenzūrà (lot. censura), žiniasklaidos ir kitų informacijos priemonių valstybinė priežiūra ir kontrolė, kurią atlieka specialios institucijos. Cenzūros pagrindinis tikslas – stabdyti valdžiai ir jos oficialiajai ideologijai priešingų ar nepageidaujamų žinių, nuomonių plitimą, garantuoti karinių ir valstybės paslapčių saugumą. Pagal veiklos pobūdį cenzūra yra prevencinė (išankstinė, įspėjamoji; vertina leidinius ar kitą informaciją iki paskelbimo) ir represinė (vertina leidinius bei kitą informaciją po paskelbimo, siekia sumažinti jos poveikį).
Istorija
Cenzūros istorija siekia antikos laikus: 5 a. pr. Kr. Atėnuose deginti Protagoro raštai. 13 a. cenzūrą pradėjo vykdyti universitetai: 1275 Paryžiaus universiteto statute nurodyta, kad veikalai negali būti platinami be universiteto sutikimo. 16 a. cenzūra buvo įvesta Vakarų Europos valstybėse, bet ją gana greitai (per Anglijos revoliuciją) pradėta riboti. Griežtesnė ar švelnesnė valstybinė cenzūra (ypač karinių ir valstybės paslapčių saugojimo) išlieka iki šiol. Griežčiausią cenzūrą vykdo totalitarinės valstybės (20 a. vykdė SSRS ir nacistinė Vokietija). Naujaisiais laikais griežtesnei cenzūrai atsirasti trukdo nuolat didėjantis viešosios nuomonės liberalėjimas ir naujų informacijos priemonių (radijas, kinas, televizija, kompiuterija, internetas) plėtra.
Irano institucijų cenzūruotas žurnalo National Geographic viršelis (2006 nr. 2)
2271
Cenzūra Lietuvoje
Lietuvoje spaudos cenzūra atsirado 16 a. plintant reformacijai. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis po 1520 popiežiaus Leono X bulės dėl M. Liuterio mokymo leido ediktus, draudžiančius spausdinti ir platinti M. Liuterio raštus, Vilniaus vyskupui 1535 suteikė privilegiją kovoti su reformacijos veikėjais ir naikinti jų knygas. Sistemingesnė knygų cenzūra įvesta 1559–64. Pagal popiežių ir valdovų nurodymus cenzūrą vykdė vyskupai, vienuolijos. Vadovautasi ir vietos reikalams pritaikytu Index librorum prohibitorum (1603, 1604, 1617). Vilniaus vyskupų ediktais bei potvarkiais (pvz., 1581 Jurgio Radvilos, 1684 vyskupo sufragano M. Slupskio, 1792 I. J. Masalskio) drausta spausdinti, platinti protestantų knygas. 17 a. pirmoje pusėje Vilniaus akademijos spaustuvei virtus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pagrindine spaustuve, svarbiausiu cenzoriumi tapo jėzuitų ordinas; vadovavosi jo generolų, provincijolų, vizitatorių potvarkiais bei 1690 nuostatais.
1795 Rusijos imperijai užgrobus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, įsigaliojo Rusijos imperijos cenzūros įstatymai, pagal kuriuos nuo 1796 išankstinę leidinių cenzūrą vykdė Vilniaus cenzūros komisija. 1803 visų spaudinių (išskyrus religinius) cenzūra Vilniaus švietimo apygardoje pavesta Vilniaus universiteto Cenzūros komitetui (sudarytam iš universiteto profesorių). 1829 Rusijos imperijoje universitetai neteko teisės cenzūruoti. Sudarytas Cenzūros komitetas, (pavaldus Švietimo ministerijai), imta kontroliuoti ir katalikiškas, bažnytinę aprobaciją turinčias knygas, uždrausta minėti Šv. Kazimiero vardą, skelbti maldas už popiežius, rašyti apie Abiejų Tautų Respubliką, despotiją ar socialinę priespaudą. 1865 paskelbtos naujos cenzūros taisyklės, Vidaus reikalų ministerijos Vyriausioji spaudos reikalų valdyba tapo cenzūros aukščiausiąja įstaiga. 1865–1904 Vilniaus cenzūros komisija kartu su policija persekiojo lietuviškus raštus lotyniškais rašmenimis. 1905 ir 1906 Rusijos imperijos vyriausybės nutarimais panaikinta išankstinė cenzūra. 1906 įsteigtas Laikinasis spaudos reikalų komitetas prižiūrėjo ir lietuviškus leidinius.
Rusijos imperijoje cenzūruota N. Grečo knyga (1886; draudžiamas tekstas pakeistas taškais)
Lietuvą okupavę vokiečiai 1915 ir 1916 spaudos įstatais įvedė griežtą karinę cenzūrą, spausdinti buvo galima tik okupacinės valdžios leidimu, veikė cenzūros tarnyba.
Cenzūra nepriklausomoje Lietuvoje
Nepriklausomos Lietuvos 1919 Spaudos įstatymas nenumatė cenzūros. Karinė cenzūra buvo įvesta 1919 Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais. Jie suteikė karo komendantams teisę stabdyti laikraščių leidimą, leidėjus bausti piniginėmis baudomis arba kalėjimu. Karinė cenzūra neveikė tik 1926 07 02–11 07; po Gruodžio septynioliktosios perversmo įvesta įspėjamoji karo cenzūra (uždaryta 15 laikraščių ir žurnalų). Spaudinių platinimo Lietuvoje, jų įvežimo į šalį klausimus svarstė Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento (nuo 1934 – Valstybės saugumo departamento) kriminalinės policijos Spaudos skyrius. Į Lietuvą buvo draudžiama įvežti bei platinti antivalstybinio turinio, religinių sektų, amoralaus pobūdžio ir neatitinkančius formalių spaudos reikalavimų leidinius. Spaudos skyrius nuo 1926 sudarydavo draudžiamų knygų sąrašą (iki 1935 buvo nuolat atnaujinamas; 1935 sąraše buvo 2004 knygos, iš jų 324 lietuvių kalba). 1933 karo cenzūra buvo formaliai panaikinta, bet spaudą ir toliau prižiūrėjo karo komendantai. 1935 Spaudos įstatymu buvo įteisinta įspėjamoji cenzūra, išplėsti vidaus reikalų ministro įgaliojimai. Teisę neleisti spausdinti turėjo ir apskrities viršininkas; jis galėjo administracine tvarka bausti spaudos darbuotojus dėl Spaudos įstatymo pažeidimo. 1936 įsteigtas ELTA Vidaus informacijos skyrius (tiesiogiai pavaldus ministrui pirmininkui) teikdavo laikraščiams privalomas spausdinti žinias. Nuo 1938 šią funkciją vykdė Visuomeninio darbo vadyba. Ją panaikinus viešąją informaciją prižiūrėjo Valstybės saugumo departamentas ir Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyrius.
Cenzūra okupacijos metais
Sovietų Sąjungai 1940 okupavus Lietuvą įvesta totali cenzūra. Ją vykdė Glavlito (Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba prie SSRS Ministrų Tarybos) Lietuvos padalinys, veikiantis prie LSSR Ministrų Tarybos (pirmasis viršininkas – iš Maskvos atsiųstas V. Procenko), tiesiogiai pavaldus Maskvai, glaudžiai bendradarbiaujantis su KGB ir Lietuvos komunistų partijos Centro komitetu. Beveik visi Lietuvos Respublikoje ėję periodiniai leidiniai buvo uždrausti. 1940 06–1941 06 21 iš Lietuvos bibliotekų fondų, knygynų ir leidyklų išimta ir sunaikinta 550 000 egzempliorių knygų (tarp jų Šatrijos Raganos, B. Brazdžionio, A. Maceinos, Vydūno, S. Šalkauskio, V. Čepinskio, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų, t. p. L. Tolstojaus, A. Čechovo knygos). 1941 Glavlito sąrašuose buvo 167 draudžiamų spausdinti autorių pavardės.
1941–44 nacių okupacijos metais veikė ir išankstinė, ir represinė cenzūra. Kenksmingomis laikytos žydų, t. p. rusų, anglų, lenkų ir kitų tautų, kariaujančių su Vokietija ar ne jos karinių sąjungininkių, bei Vokietijoje uždraustų autorių knygos. Už antinacinių leidinių leidybą buvo baudžiama mirties bausme arba kalėjimu.
Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą 1944 08 atnaujinta Glavlito veikla. Imta kontroliuoti ne tik leidybą, spaudą, bet ir knygų prekybą, bibliotekų fondus (nustatinėjo seniau išleistos literatūros tinkamumą viešosioms bibliotekoms), radiją, kiną, bet ir televiziją, teatrų spektaklius, muziejus, viešas parodas, net privatų susirašinėjimą. Iš bibliotekų vėl buvo išimamos ir naikinamos knygos bei periodiniai leidiniai (pagal išlikusius oficialius dokumentus, 1944–56 sunaikinta 7 343 683 egzemplioriai); net valdžios atstumtų buvusių pareigūnų (pvz., L. Berijos), sovietų sistemą kritikavusių buvusių užsienio komunistų (pvz., H. M. Fasto) raštai. Leidiniai buvo cenzūruojami preliminariai – knygos metrikoje privalėjo būti Glavlito leidimo numeris, prasidedantis raidėmis LV. Veikė ir represinė cenzūra. Glavlito buvo peržiūrimi į SSRS įvežami užsienio leidiniai; paštu atsiųstas knygas ir periodinius leidinius cenzūravo SSRS Tarptautinio pašto Glavlitas. Buvo vadovaujamasi 1949–53 sudarytais draudžiamų užsienio autorių 4 sąrašais (1949 sąraše – 295 pavardės, tarp jų – W. Churchillio, D. D. Eisenhowerio, J.-P. Sartre’o), 1960 parengtais Asmenų, kurių visi leidiniai išimtini, 1985 – Nerekomenduojamų viešai naudoti šalies bibliotekose autorių sąrašais (šiame, greta 26 SSRS piliečių, buvo ir kitų šalių 49 autorių pavardės). Sovietų valdžiai nepalanki literatūra buvo laikoma bibliotekų specialiuosiuose fonduose (panaikinti 1988–89). Ypač griežta cenzūra buvo 20 a. 7–9 dešimtmetyje – be SSRS centrinių institucijų leidimo nebuvo galima išleisti jokios knygos, sukurti kino ar televizijos filmo. Leidiniuose buvo draudžiama nurodyti naujausią miestų (iki 50 000 gyventojų) gyventojų skaičių, minėti karines ar tokiomis laikomas įmones ir duomenis apie jas, leisti tikslius žemėlapius ir kita. Neleista spausdinti sovietų ideologijai nepriimtinų, vadinamųjų antitarybinių, leidinių ar pateikti tokiomis laikomų žinių, į užsienį pasitraukusių autorių knygų, net perspausdinti senų veikalų, pateikiančių nepalankių duomenų apie Rusiją ar rusus (pvz., 1979 uždrausta baigti spausdinti ir platinti A. Kojelavičiaus-Vijūko Lietuvos istoriją). Mokslo leidiniuose buvo draudžiama cituoti emigravusius, represuotus ir kai kuriuos Vakarų šalių mokslininkus, jais remtis. Daugelio rašytojų (A. Baranausko, J. Biliūno, Maironio, Šatrijos Raganos), istorikų (S. Daukanto, M. Valančiaus), kitų kultūros veikėjų raštai buvo leidžiami ne visi, ne ištisai, o kupiūruojami. Glavlito darbuotojai neretai patys gerindavo pateiktus tekstus (pvz., B. Gurvičius – A. Vienuolio romaną Puodžiūnkiemis). Dėl viso to ėmė įsigalėti autocenzūra: žinodami, kad viena ar kita mintis arba duomuo bus išbraukti, autoriai patys to nerašydavo. Cenzorių vaidmenį atlikdavo ir kai kurių leidinių redaktoriai.
Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 02 09 įstatymu panaikino cenzūrą. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992) draudžia masinės informacijos cenzūrą. 1999 priimtas Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas skelbia, kad visuomenės informavimo priemonių cenzūra draudžiama.
L: Rašytojas ir cenzūra Vilnius 1992; H. J. Schütz Verbotene Bücher: Eine Geschichte der Zensur von Homer bis Henry Miller 1990; P. Buchwald-Pelcova Cenzura w dawnej Polsce: Między prasą drukarską a stosem Warszawa 1997.
2594