cenzūrà (lot. censura), Bažnyčios vykdoma jos mokymą skelbiančių raštų ir kitų informacijos priemonių priežiūra ir kontrolė. Bažnyčios veikloje cenzūra žinoma nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Nors raštus dogmų laikymosi, moralės ir itais atžvilgiais tikrindavo vyresnybė (popiežiai, vyskupai; eretikų ir atskalūnų raštai buvo smerkiami ir persekiojami nuo pirmųjų Bažnyčios susirinkimų), iki 13 a. specialių ir bendrų taisyklių nebuvo. Vėliau cenzūrą vykdė universitetai, vienuolijos (dominikonai, pranciškonai, nuo 16 a. jėzuitai). t. p. vyskupai ar jų įgalioti asmenys. Pirmasis cenzūros oficialus dokumentas – 1487 popiežiaus Inoceto VIII konstitucija dėl visų spausdinamų knygų kontrolės. Įsivyravo prevencinė (oficialiai 1848 ją suformulavo popiežius Pijus IX) ir represinė cenzūra. Taikyta Biblijos leidimams, vertimams ir komentarams, liturginiams tekstams ir jų vertimams, katekizmams ir maldaknygėms, vadovėliams, oficialių Bažnyčios dokumentų vertimams, t. p. ikonografijai. Leidimas spausdinti buvo įrašomas knygoje (imprimatur, nihil obstat, vertimams – concordat cum originali). Cenzūrą reguliavo ir reguliuoja kanonų teisė. 1559–1948 buvo leidžiamas Bažnyčios draudžiamų knygų sąrašas (Index librorum prohibitorum bei bažnytinėms provincijoms pritaikyti jo variantai). Bausmės panaikintos 1966; cenzūros teisė reformuota 1975. Katalikų bažnyčia palaiko pasaulietinės žiniasklaidos laisvę, bet viešai skelbia savo nuomonę apie Bažnyčios mokymą ir moralę pažeidžiančius reiškinius.
Didesniu ar mažesniu mastu cenzūra taikyta (ar taikoma) visose krikščioniškosiose Bažnyčiose (ar konfesijose); itin griežtą cenzūrą vykdė stačiatikiai.
1113