ceolitai

ceoltai (gr. zeō – verdu + lithos – akmuo), silikatų klasės karkasinių aliumosilikatų poklasio mineralai. Žinoma daugiau kaip 40 ceolitų. Svarbiausi: analcimas, šabazitas, natrolitas, geilanditas, harmotomas. Susidarę iš [(Si,Al)O₄] tetraedrų karkaso, kurio neigiamuosius krūvius kompensuoja kalio, natrio ir kalcio katijonai. Karkasinė struktūra turi daug tuštumų, todėl ceolitai gali sorbuoti įvairius jonus (pvz., nitrito) ir molekules (vandens, etanolio, vandenilio sulfido). Kristalai įvairių singonijų, izometrinės, prizmių, adatėlių, plokštelių formos. Dažniausiai bespalviai, dėl priemaišų gali būti raudoni, rudi, žali. Kietumas 3,5–5,5. Tankis 1900–2800 kg/m³. Kaitinami išskiria vandenį, o aušdami vėl jį absorbuoja. Susidaro hidroterminiams tirpalams sąveikaujant su vulkaninėmis‑nuosėdinėmis uolienomis esant 200–250 MPa slėgiui ir mažiau kaip 250 °C temperatūrai, t. p. vulkaninių tufų metamorfizmo metu. Ceolitai, kaip autigeniniai mineralai, susidaro vandenynų, jūrų ir druskingų ežerų nuosėdų diagenezės metu. Naudojami popieriaus, maisto, statybinių medžiagų, chemijos (trąšų), stiklo pramonėje; ceolitai yra sorbentai, molekuliniai sietai, naudojami angliavandeniliams gryninti ir sintetinti, dujoms perskirti ir džiovinti, vandeniui valyti, žemės ūkyje – radioaktyviesiems stroncio ir cezio izotopams dirvožemyje sugerti; jais gerinamas vandens ir druskų santykis dirvožemyje, dedama į gyvulių pašarą. Gaminama daugiau kaip 100 rūšių sintetinių ceolitų, dažniausiai natrio aliuminato NaAlO₂ ir skystojo stiklo gelį arba natrio šarmo ir iškaitinto kaolino mišinį kaitinant iki 200 °C temperatūros. Vakarų Lietuvoje ceolitų randama kreidos sistemos uolienose. Daugiausia smulkūs (0,01–0,001 mm) geilandito kristalai, netvarkingai išsibarstę smėlio, aleurito nuosėdose arba užpildantys foraminiferų ar radioliarijų vidines tuštumas.

2961