Černigovas

Černgovas (Чернігів, Černihiv, Černhivas), miestas Ukrainos šiaurėje, Desnos dešiniajame krante; Černigovo srities centras.

Černigovas (iki 2022); priekyje – Šv. Kotrynos cerkvė (pastatyta 1715)

286 900 gyventojų (2020). Upių uostas. Automobilių magistralė į Kijevą; plentas ir geležinkelis į Gomelį (Baltarusija). Oro uostas. Mašinų gamyba, elektrotechnikos, chemijos (sintetinio pluošto, gumos), tekstilės, siuvimo, avalynės, baldų, maisto (mėsos, alaus, cukraus) pramonė. Muzikos instrumentų gamyba.

Pedagoginis institutas, Kijevo politechnikos instituto filialas. Muzikinis dramos, lėlių teatrai. Filharmonija. Istorijos, dailės, liaudies dekoratyvinio meno muziejai.

Architektūra

Kijevo Rusios laikų soborai: Išganytojo (1024), Šv. Boriso ir Glebo, Dievo Motinos Ėmimo į dangų (abu 12 a.), cerkvės: Šv. Elijo (11 a. pabaiga–12 a. pradžia), Piatnicos (12 a. pabaiga–13 a. pradžia). 17–18 a. baroko pastatai: Lizogubo gyvenamasis namas (1690), kolegija (1702), soboras (1689), Šv. Kotrynos cerkvė (1715); klasicizmo stiliaus generalgubernatoriaus namas (1804).

Piatnicos cerkvė Černigove (12 a. pabaiga–13 a. pradžia)

Istorija

9 a. severianų genties centras, nuo 9 a. pabaigos – vienas Kijevo Rusios miestų (pirmą kartą paminėtas 907). 1024–36 ir 1054–1239 Černigovo kunigaikštystės sostinė. 1239 sugriautas mongolų.

14 a. antroje pusėje–1503 ir 1618–48 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (1482, 1497 nusiaubtas Krymo totorių), 1503–1618 Rusijai. 1623 gavo miesto teises, nuo 1635 buvo vaivadijos centras.

Per B. Chmelnyckio sukilimą 1648 užimtas kazokų. Pagal 1667 Andrusovo paliaubas vėl atiteko Rusijai. Nuo 1782 vietininkijos, 1802–1925 gubernijos, nuo 1932 srities centras. 1941–43 okupuotas vokiečių.

2022 vasario 24 Rusijai pradėjus karinę invaziją į Ukrainą Černigovas nukentėjo nuo apšaudymų ir bombardavimų, kovo mėnesį miesto apylinkėse vyko mūšiai; balandžio pradžioje Rusijos ginkluotosios pajėgos nuo Černigovo atsitraukė.

2271