keraminės čerpės: a – plokščioji, b – olandiškoji, c – lovinė, d – kraiginė, e, f – štampuotosios falcinės
čérpės, stiẽgės, stogo dangos medžiaga. Gražios, stiprios, nedegios, nepraleidžia vandens, atsparios šalčiui (atlaiko daugiau kaip 25 užšalimo ir atšilimo ciklus), ilgaamžės, bet dažniausiai trapios ir sunkios (pvz., 1 m2 keraminių čerpių dangos masė – 50–65 kg). Dažniausiai būna keraminės, cementinės, silikatinės, rečiau stiklinės; kai kada čerpėmis vadinamos ir plastikinės, bituminės, metalinės stogo dangos plokštelės. Keraminės čerpės būna falcinės (štampuotosios ir juostinės), plokščiosios, banguotosios (olandiškosios, arba S raidės pavidalo), lovinės (vadinama vienuolis ir vienuolė), kraiginės (pusapvalės). Gaminamos iš lengvai lydomo, šiek tiek riebesnio negu plytos molio. Paprastai formuojamos iš plastiškos tešlos. Molis specialiai ruošiamas (maišomas, minkomas), į minklę dedama smėlio, malto plytų laužo, jei reikia – plastiškesnio molio. Paruošta minklė laikoma 3–5 paras, kad vienodai pasiskirstytų drėgmė.
Rečiau presuojamos iš pussausių miltelių. Milteliai ruošiami taip: molis smulkinamas dezintegratoriuje, granulės džiovinamos, smulkinamos, drėkinamos specialiuose maišytuvuose iki 8–10 % drėgnio. Suformuotos čerpės džiovinamos, po to degamos 950–1050 °C temperatūroje. Kartais glazūruojamos. Kraiginės čerpės kartais puošiamos lipdiniais, įspaudais. Cementinės (paprastai plokščiosios) čerpės presuojamos iš cemento ir smėlio mišinio, kai sukietėja – dažomos. Silikatinės čerpės daromos iš kalkių ir smėlio mišinio, kietinamos autoklave. Stiklinės čerpės būna panašaus pavidalo kaip ir keraminės; presuojamos iš pusiau skaidrios stiklo masės. Stiklinėmis čerpėmis paprastai dengiama dalis stogo (pvz., virš laiptinės). Čerpės jungiamos užleidžiant vieną ant kitos, apačios keteromis užkabinamos už stogo grebėstų. Kraiginėmis čerpėmis aptaisoma kraigai, briaunos, sąsparos. Čerpėmis paprastai dengiami 30–45° nuolydžio stogai.
Keraminės čerpės buvo naudojamos jau 3–1 a. pr. Kr. Senovės Graikijoje buvo paplitusios plokščiosios ir lovinės čerpės, senovės Romoje – plokščiosios ir banguotosios. Panašių formų čerpės buvo naudojamos ir viduriniaisias amžiais. Lietuvoje ėmė plisti 15 a. pradžioje. Jas gamindavo rankomis plytų cechuose. Seniausios yra lovinės čerpės. Iki 17 a. naudotos plokščiosios, nuo 17 a. – ir olandiškosios. 20 a. pradžioje čerpes imta gaminti pramoniniu būdu (atsirado falcinių čerpių).
čerpių stogas