Lándsbergis Česlovas 1869 02 16Kompanščiznos dvaras (Linkuvos parapija) ?, lietuvių visuomenės veikėjas. Bankininkas.
Mokėsi Panevėžio realinėje ir Daugpilio gimnazijose. Nuo 1898 dirbo Vilniuje veikusio privataus komercijos banko Bobruisko ir Vilniaus skyriuose.
Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijos, Lietuvių mokslo draugijos narys. Su žmona V. Landsbergiene priklausė Rūtos draugijai, per I pasaulinį karą dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Su kitais Vilniaus šviesuoliais pasirašė Vokietijos kancleriui adresuotą memorandumą, kuriame buvo atmestos 44 lenkų veikėjų pretenzijos į Vilnių.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe buvo vienas Lietuvos prekybos ir pramonės banko kūrėjų (1918), organizavo banko skyrių Kaune, vadovavo Vilniaus skyriui.
1918 05 15 Lietuvos Tarybos prezidiumas paskyrė Č. Landsbergį įgaliotiniu Lietuvos tremtinių grąžinimui, t. p. rūpintis išvežto Lietuvos įstaigų turto, atsidūrusio Maskvoje, susigrąžinimu. Č. Landsbergis Maskvoje pareikalavo, kad jis išdavinėtų pasus lietuvių tremtiniams, o Vokietijos konsulas juos tik vizuotų. Vokiečiai nesutiko keisti tvarkos, tad tremtinių grąžinimas iš Maskvos sustojo. Dėl to Lietuvos Tarybos prezidiumas 07 09 nutarė Č. Landsbergį atšaukti, vietoj jo įgaliotiniu paskirtas inžinierius Tadas Šulcas, o jo padėjėju A. Janulaitis.
1919 lenkams užėmus Vilnių Č. Landsbergį nuolat persekiojo policija. 1921 10 05 Lietuvos prekybos ir pramonės banko Vilniaus skyrius buvo uždarytas, Č. Landsbergis su dar 32 lietuviais suimtas, įkalintas Lukiškių kalėjime. Įsikišus Lietuvos valdžiai (užsienio reikalų ministras V. R. Jurgutis telegrama kreipėsi į Tautų Sąjungą) iš kalėjimo paleistas. 1922–34 dirbo Lietuvos banke: 1922–29 šio banko vyriausiasis kasininkas Kaune, vėliau vadovavo banko Klaipėdos ir Kybartų skyriams.
Nuo 1926 Lietuvių dailės draugijos ir jos valdybos narys. Vienas Lietuvos jūrininkų sąjungos steigėjų (1923), jos pirmosios valdybos iždininkas.
1946 suimtas, tolesnis likimas nežinomas.
1277