Cėsys

Csys (Cēsis), miestas Latvijoje, apie 80 km į šiaurės rytus nuo Rygos, Gaujos kairiajame krante; savivaldybės centras.

Cėsių panorama; priekyje – pilis (13–18 a., nuo 20 a. pabaigos restauruojama)

14 800 gyventojų (2022). Pro Cėsis eina Rygos–Tartu geležinkelis. Maisto (alaus, mėsos, konditerijos), statybinių medžiagų, tekstilės, poligrafijos pramonė, metalo, medienos apdirbimas, sunkvežimių įrangos, motorinių valčių gamyba. 2 aukštųjų mokyklų filialai. Istorijos ir dailės muziejus. Turizmas. Iš dalies išliko vidurinių amžių miesto planas su 18 a. dviaukščiais pastatais. Konventinė pilis (13–18 a., nuo 20 a. pabaigos restauruojama) su parku, romaninė gotikinė Šv. Jono bažnyčia (13 a.), rotušė (18 a.). Cėsių apylinkėse – Gaujos nacionalinis parkas, 7 km į pietus nuo Cėsių – Āraišių ežero pilies archeologinis parkas (muziejus).

799

Istorija

Pirmąkart miestas paminėtas 1206. Greta jau buvusios pilies apie 1209 Kalavijuočių ordino riteriai pastatydino mūrinę pilį. Prie jos įsikūrusi gyvenvietė apie 1224 gavo miesto teises. Iki 16 a. buvo Livonijos ordino magistro rezidencija, vokiečių vadinama Wendenu. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje priklausė Hanzai. Ordiną 1561 sekuliarizavus atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (nuo 1582 vyskupijos, nuo 1598 vaivadijos centras), pagal 1629 Altmarko paliaubas – Švedijai, po 1700–21 Šiaurės karo – Rusijai. Dėl karų, dažnų gaisrų ir 1710–11 maro 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje sunyko. 19 a. pabaigoje vėl ėmė plėstis. 1949–2009 buvo rajono centras.

2271

Lietuviai

K. Būga Cėsių pavadinimą rašė Kėsys, nes tokią formą prieš 1200 perėmė Daugpilio, Breslaujos kraštų lietuviai (su priebalsiu K vardą seniau rašė ir latviai, rusai, lenkai, o lotynų, vokiečių, estų, prancūzų kalbose įsigalėjusi forma Wenden kilo iš 11–13 a. čia gyvenusių vendų genties vardo). 2001 Cėsyse ir rajone gyveno apie 100 lietuvių.

-Kėsys; Wenden; Vendenas

2392