cezaropapzmas (lot. caesar – cezaris + papa – popiežius), Bažnyčios pavaldumą valstybei ir jos teisę kištis į Bažnyčios vidaus reikalus skelbusi ideologija ir ja paremta praktika. Terminas nusistovėjo 19 a. vokiečių katalikų istoriografijoje (J. Hergenrötheris) ir iš pradžių dažniausiai taikytas Romos imperijai ir Bizantijai, vėliau išplėstas ir kitų kraštų pasaulietinės bei dvasinės valdžios hierarchiniams santykiams apibūdinti.
Bažnyčios priklausomybė nuo pasaulietinės valdžios klostėsi nuo 4 a. Romos pavyzdžiu (jau 12 prieš Kristų imperatorius buvo vadinamas ir pontifex maximus; nuo 5 a. taip titulavosi ir popiežiai). Cezaropapizmas ypač įsitvirtino Bizantijoje, kur nuo 5 a. imperatoriai (tai atsispindėjo ir jų ikonografijoje) skyrė ir šalino patriarchus bei vyskupus, šaukė Bažnyčios susirinkimus, skelbė dogmas, tvarkė liturgiją. Cezaropapizmas buvo žinomas germanų, frankų valstybėse, Karolingų imperijoje. Jį dažniausiai lėmė konfliktai su Romos popiežiais, absoliučios valdžios siekimas, krikščionybės skaidymasis. Reformacijos (nepripažinusios Romos popiežiaus ir skelbusios pasaulietinės valdžios viršenybę) laikotarpiu protestantiškų Vokietijos kraštų kunigaikščiai buvo ir jų vyskupai; cezaropapizmas įsigalėjo Anglikonų ir kitose Bažnyčiose. Iki 19–20 a. pradžioje cezaropapizmas buvo ryškus Prancūzijoje, Austrijoje, Rusijoje. Nuo 19 a. vidurio plintant visuomenės sekuliarizacijai ir konstitucionalizmui, t. p. paskelbus popiežiaus neklaidingumo doktriną (1870), Vakarų Europoje populiarėjo įstatymais paremtas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. Vienas cezaropapizmo recidyvų buvo Vokietijos kulturkampfas (nuo 1871). Cezaropapizmas išnyko kartu su per I pasaulinį karą žlugusiomis monarchijomis. Kai kuriuose protestantiškuose kraštuose išlikęs cezaropapizmas yra tik simbolinio pobūdžio.
2271