Chaco karas (Čãko kãras), Bolivijos ir Paragvajaus karas. Vyko 1932–35 dėl Šiaurės Chaco regiono (259 000 km2 ginčytinos pasienio zonos), kuriame tikėtasi rasti naftos; Bolivija siekė gauti išėjimą į jūrą Paragvajaus, arba Pilcomayo, upe.
Nuo 1928 ginčytinoje teritorijoje vyko abiejų valstybių karinių dalinių susirėmimai. 1932 05 10 Paragvajus oficialiai paskelbė karą Bolivijai. Prasidėjus karui, Paragvajaus kariuomenę sudarė apie 150 000 žmonių, ji turėjo 56 pabūklus, 232 sunkiuosius kulkosvaidžius, 2 kanonierinius laivus, apie 30 lėktuvų; vadas J. Estigarribia. Bolivijos kariuomenėje buvo apie 210 000 žmonių, 64 patrankos, 750 kulkosvaidžių, 5 tankai, apie 40 lėktuvų; vadas H. von Kundtas, nuo 1933 10 – E. Peñaranda. Šiaurės Chaco džiunglėse ir pelkėtose vietovėse kariauti geriau parengta Paragvajaus kariuomenė iki 1934 užėmė beveik visą jo teritoriją, 1935 01 įsiveržė į Boliviją. 1935 06 14 karo veiksmų išsekintos šalys pasirašė paliaubas. Per karą žuvo apie 34 000 Paragvajaus ir apie 60 000 Bolivijos karių. Taikos konferencijoje (dalyvavo ir Argentina, Brazilija, Čilė, Peru, Urugvajus, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1938 07 21 pasirašyta taikos sutartis. Tarptautinio arbitražo 1938 10 10 sprendimu apie 3/4 Šiaurės Chaco atiteko Paragvajui, ruožas prie Paragvajaus upės su Puerto Casado uostu – Bolivijai. Naftos Šiaurės Chaco regione taip ir nerasta.
Paragvajaus delegacija pasirašo Chaco karą užbaigiančią taikos sutartį (Buenos Airės, 1938 07 21); kairėje – užsienio reikalų ministras Cecilio Báezas, viduryje – Paragvajaus kariuomenei per karą vadovavęs generolas José Félixas Estigarribia