chaldjai (lot. Chaldaei), semitų gentys, pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų gyvenusios Persijos įlankos šiaurės vakarų pakrantėje.
Chaldėja pirmąkart paminėta Asirijos valdovo Ašurnasirpalo II (valdė 883–859 pr. Kr.) dokumentuose. Persijos įlanka tada vadinta Chaldėjų jūra.
Chaldėjai vertėsi gyvulininkyste. Prasiskverbę į Mesopotamijos pietinę dalį tapo sėslūs, sukūrė keletą valstybėlių. 9 a. pr. Kr. sudarė sąjungą su Elamu ir dėl Babilonijos kariavo su Asirija. 8 a. antroje pusėje–7 a. pr. Kr. pradžioje ne kartą užėmė Babiloną, bet būdavo asirų išstumiami, mokėdavo jiems duoklę. 626–538 pr. Kr. klestėjo chaldėjų kilmės Babilono valdovų (žymiausi – Nabopalasaras, 626–605 pr. Kr.; Nabuchodonosaras II, 605–562 pr. Kr.) sukurta Naujosios Babilonijos karalystė (Babilonija).