chaòsas (gr. chaos), senovės graikų ir romėnų filosofijoje pirmapradė medžiaga, elementų maišymasis, baigtinumo ir tvarkos priešybė. Chaosu buvo vadinamas pasaulis iki Visatos atsiradimo. Terminą pradėjo vartoti Hesiodas, chaoso suvokimą ir filosofinę reikšmę analizavo Aristotelis, Platonas, Plotinas, stoikai, Aurelijus, vidurinių amžių krikščionių filosofai ir teologai (Augustinas, Tomas Akvinietis). Vėliau filosofinę chaoso sąvoką perėmė ir pradėjo vartoti kiti mokslai. 17–18 amžiaus politinėse teorijose chaosas buvo tapatinamas su anarchija. Vėliau gamtotyroje – su reiškinių neprognozuojamumu, atsitiktinumu. 20 amžiuje sukurta nauja chaotinio judėjimo interpretacija, suformuluoti statistinio judėjimo dėsningumai, nusakantys sudėtingose sistemose vykstančius procesus, jų savitvarką. Dabartinėje filosofijoje chaosas analizuojamas kultūros aspektu, svarstoma jo įtaka kūrybai laikomas savaime aktyviu ir galinčiu sukurti struktūrą ir tvarką mikrolygyje. Sinergetine chaoso traktuote remiamasi biologijoje, psichologijoje, sociologijoje, urbanistikoje.
384