charakternis šõkis, sceninio šokio rūšis. Susideda iš liaudies ir klasikinio šokio elementų. Atsirado 17 a. iš liaudies šokių, šoktų kai kurių baletų buitinėse scenose. Susiklostė 18–19 a. (terminą 18 a. pirmasis pavartojo prancūzų baletmeisteris J.‑G. Noverre’as). Prie charakterinio šokio plitimo prisidėjo 19 a. baletmeisteriai C. Blasisas, M. Petipa, A. Saint-Léonas, kurie į klasikinius baletus įtraukė intarpų iš prancūzų branlio, italų tarantelos, ispanų bolero, vengrų čardašo. 20 a. pradžioje rusų baletmeisteris M. Fokinas pastatė baletų su charakteriniais šokiais (Aragono chota 1916, pagal M. Glinkos muziką). Lietuvoje charakterinio šokio elementus pirmieji panaudojo baletmeisteriai B. Kelbauskas (J. Pakalnio Sužadėtinė 1943), V. Grivickas (J. Juzeliūno Ant marių kranto 1953, E. Balsio Eglė žalčių karalienė 1960).
charakterinis šokis. Indų šokį P. Čaikovskio balete Spragtukas atlieka J. Sodytė ir A. Daraškevičius (1996, choreografas A. Melanjinas)
2540