charakterològija (charakteris + logos – mokslas), 20 a. pirmos pusės psichologijos šaka, tirianti žmogaus charakterį, jo sandarą ir raidą. Charakterologijos tikslas – nustatyti charakterio pagrindinius tipus ir atpažinti tipą iš jo požymių. Nustačius charakterio tipą, galima suprasti ir prognozuoti žmogaus elgesį įvairiose situacijose. Charakterologijos užuomazgų būta antikinėje filosofijoje (Teofrastas, Hipokratas, Platonas). Charakterologijos pradininkas – vokiečių psichologas ir filosofas L. Klagesas. 1910 jis pradėjo sisteminę charakterio tipų analizę. Teigė, kad žmogaus elgesį daugiausia lemia jo įgimtos savybės ir išskyrė tipus pagal rašyseną, eiseną, laikyseną, mimiką. 1921 E. Kretschmeris išskyrė somatinius (šizoidiniai ir cikloidiniai) ir psichologinius (atletinis, asteninis ir pikninis) tipus, C. G. Jungas pagal reakciją į išorės veiksnius ir vidines nuostatas – introvertą ir ekstravertą. Charakterologijos terminą daugiausia vartojo vokiečių psichologai ir filologai. Kitų šalių psichologai charakterologijos neišskyrė į atskirą psichologijos šaką.
2580