charizma

chãrizma (gr. charisma – malonė, dovana), išskirtinė asmens savybė, kuria gali būti grindžiama jo teisė valdyti kitus žmones, valstybę. Charizminių lyderių viešpatavimas pagrįstas jiems priskiriamomis ypatingomis savybėmis. Dažniausiai jie laikomi pranašais, išskirtiniais istoriniais veikėjais, kuriais besąlygiškai tikima ir sekama. Revoliucijoms, perversmams, reformoms, rezistenciniams sąjūdžiams, naujiems meno ir socialiniams judėjimams paprastai vadovauja charizminės asmenybės (M. Liuteris, Napoleonas I, A. Hitleris ir kiti). Charizmos terminą 20 amžiaus pradžioje pirmą kartą pavartojo vokiečių teologas E. Troeltschas. Vėliau M. Weberis išskyrė tik charizminiam lyderiui būdingus bruožus, pabrėžė, kad toks žmogus vadovaujasi emocijomis, yra novatorius arba revoliucionierius, jo valstybės valdymas yra trumpas ir pagrįstas visuomenės dalies atsidavimu neatsižvelgiant į jo kompetenciją, valstybiniai klausimai sprendžiami iracionaliai, remiantis intuicija, asmeniniu pavyzdžiu.