Chárkovas (Харків, Charkiv, Chárkivas), miestas Ukrainos šiaurės rytuose; Charkovo srities centras.
1,44 mln. gyventojų (2020; aglomeracijoje 1,63 mln. gyventojų).
Charkovo panorama (iki 2022); priekyje – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai cerkvė (1901)
Charkovas įsikūręs prie Charkovo, Lopanės ir Udos upių santakos. Geležinkeliai į Kijevą, Sevastopolį, Maskvą, Taganrogą, plentai į Kijevą, Sevastopolį, Maskvą, Novošachtinską. Oro uostas. Metropolitenas (nuo 1975).
Mašinų (žemės ūkio, kasybos įrangos, staklių, turbinų), lėktuvų, dviračių gamyba, juodoji ir spalvotoji metalurgija, metalo, medienos apdirbimas, elektronikos, elektrotechnikos, chemijos, naftos chemijos, farmacijos, statybinių medžiagų, baldų, siuvimo, tekstilės ir trikotažo, odos ir avalynės, kailių, poligrafijos, maisto (mėsos, aliejaus, cukraus, alaus, tabako) pramonė.
Ukrainos mokslų akademijos Charkovo mokslo centras; apie 60 mokslinio tyrimo institutų. 13 universitetų (seniausias Charkovo universitetas). Operos ir baleto, T. Ševčenkos dramos, A. Puškino dramos, muzikinės komedijos, jaunojo žiūrovo, lėlių teatrai. Filharmonija. 5 muziejai. Paveikslų galerija. Botanikos sodas. Cirkas. Planetariumas.
799
Architektūra
Charkovo panorama (iki 2022); priekyje – Pramonės rūmai (1928)
Miestas turi spindulinio žiedinio ir stačiakampio plano elementų. Daug parkų, skverų. Dievo Motinos Globėjos (1689), Dievo Motinos Ėmimo į dangų (1771) soborai. Rusijos imperatorės Jekaterinos rūmai (18 a., dabar universiteto rūmai), archijerėjaus namas (18 a., dabar Istorijos muziejus).
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje pastatyta eklektiškų visuomeninių pastatų: Žemės (1898) ir Maskvos (1900) bankai, biblioteka (1898), Medicinos draugijos pastatas (1911), gyvenamųjų namų.
2271
Istorija
Įkurtas 1655–56 kazokų kaip Rusijos pietinį pasienį nuo Krymo totorių ginanti tvirtovė. Nuo 1750 miestas, nuo 1765 Slabadų Ukrainos, nuo 1835 Charkovo gubernijos centras. 1835–82 generalgubernatoriaus būstinė.
19 a. antroje pusėje itin padaugėjo gyventojų (1856 buvo apie 30 000, 1897 – apie 175 000), tapo pramonės centru (20 a. pradžioje turėjo daugiau kaip 15 000 pramonės darbininkų, apie 20 000 amatininkų). Buvo vienas Rusijos darbininkų judėjimo centrų; didelę įtaką jiems darė bolševikai.
Charkovo srities administracijos pastatas Charkove (2022 03 01 prie pastato sprogo Rusijos raketa); priekyje – nesprogusi reaktyvinės artilerijos Grad raketa (2022 03 09 nuotrauka)
Po Spalio perversmo (1917) sovietų valdžios atramos punktas Ukrainoje, 1918 04–1919 01 jį valdė vokiečiai, 1919 06–12 denikininkai. Charkovas 1917–18 ir 1919–34 buvo Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinė. Per II pasaulinį karą 1941–43 okupuotas vokiečių, per kovas sugriautas, po karo atstatytas. Per tris pirmuosius sovietų penkmečius pastatyta traktorių, turbinų, staklių ir karinių gamyklų bei fabrikų. Pramonė plėtota ir po II pasaulinio karo; Charkovas tapo geležinkelių ir oro susisiekimo, t. p. mokslo ir aukštųjų mokyklų centru, Rytų Ukrainos didžiausiu miestu. 2022 vasario 24 Rusijai pradėjus karinę invaziją į Ukrainą Charkovas nukentėjo nuo bombardavimų ir apšaudymų; kovo pradžioje miestas buvo iš dalies apsiaustas Rusijos kariuomenės. Gegužės viduryje rusai atsitraukė nuo Charkovo, bet miestas ir toliau apšaudomas toliašaude artilerija ir raketomis.
1412
Lietuviai
Nuo 1834 Charkovo universitete dėstė astronomas ir geodezininkas A. Šaginis (nuo 1835 profesorius). 19 a. miesto aukštosiose mokyklose studijavo lietuvių (tarp jų kalbininkas J. Juška). 1894 įkurta lietuvių studentų draugija. Už dalyvavimą studentų riaušėse iš universiteto pašalintas P. Gudavičius-Gudas.
Per I pasaulinį karą Charkove gyveno apie 2000 lietuvių, veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius. 1917 ėjo lietuvių laikraštis Charkovo lapelis (jo redaktorius V. Serbenta išrinktas į miesto dūmą).
1920–21 leistas laikraštis Darbininkų balsas. Veikė lietuvių darbininkų klubas Komunistas, lietuvių prieglaudos mokykla. 1940–41 Charkovo medicinos instituto karo chirurgijos katedrai vadovavo S. Banaitis.
1945–75 Charkovo teisės institutą baigė keliolika lietuvių. 1978–88 Politechnikos institute studijavo apie 20 studentų iš Lietuvos.
940