Charles Louis de Montesquieu (nežinomas dailininkas, 1728, Prancūzų akademija Paryžiuje)
de Montesquieu Charles Louis (Šarlis Lui de Monteskj), tikr. Charles Louis de Secondat, baron de La Brède et de Montesquieu 1689 01 18La Brède (Gironde’os departamentas) 1755 02 10Paryžius, prancūzų filosofas, teisininkas, istorikas. Vienas žymiausių švietėjų. Prancūzų akademijos narys (1727).
Gyvenimo faktai
Kilęs iš pasiturinčių bajorų šeimos, mokėsi vienuolyno mokykloje, savarankiškai studijavo teisę. Nuo 1714 Bordeaux parlamento (aukštųjų teismo rūmų) tarėjas, nuo 1716 pirmininkas. 1725 atsistatydino, apsigyveno Paryžiuje ir atsidėjo mokslinei ir literatūrinei veiklai. 1728–31 keliavo po Europą, beveik dvejus metus gyveno Anglijoje. Nuo 1746 rašė straipsnius D. Diderot redaguojamai Enciklopedijai, arba Aiškinamajam mokslų, menų ir amatų žodynui (L’Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers).
„Persų laiškai“
Knygoje Persų laiškai (Lettres persans 1721, lietuvių kalba pavadinimu Iš persų laiškų 1949) sąmojingai, bet nuosaikiai kritikavo tuometinę Prancūzijos santvarką ir Katalikų Bažnyčios vaidmenį valstybėje. Teigė, kad monarchija linkusi virsti despotija, to išvengti galima, jei monarchas griežtai laikosi įstatymų arba jo valdžia apribota tautos atstovybės (kaip Didžiojoje Britanijoje). Ch. L. de Montesquieu kritikavo dvasininkijos ydas ir piktnaudžiavimus, reikalavo pakantumo kitatikiams, bet nebuvo ateistas.
Istorijos filosofija
Istoriosofiniame veikale Samprotavimai apie romėnų didybės ir smukimo priežastis (Considérations sur les causes de la grandeur des Romains et de leur décadence 1734) teigė, kad senovės Roma dėl respublikos piliečių laisvių ir aukštos moralės tapo didžiule imperija, bet smukus romėnų moralei ir praradus laisves ji neišvengiamai žlugo. Istorijos procesą suprato kaip ciklą – pakilimą keičia nuosmukis ir atvirkščiai.
„Apie įstatymų dvasią“
Svarbiausiame veikale Apie įstatymų dvasią (L’Esprit des lois 1748, lietuvių kalba 2004) remdamasis gausia empirine medžiaga formulavo politikos ir teisės mokslų principus. Klasifikuodamas valdymo formas pirmiausia išskyrė valdymo esmę (suverenios galios institucinį paskirstymą), po to jos principus (specifinę gyventojų dvasios modifikaciją, kuri tarsi spyruoklė išjudina institucinį mechanizmą).
Valstybių santvarkos tipai
Apibrėžė valstybių santvarkos tris tipus: respubliką, monarchiją ir despotiją. Respublika yra demokratinė arba aristokratinė – oligarchinė. Despotijoje valdiniai bijo valdovo, todėl ji yra blogiausia santvarka. Nedespotiniai valdymo tipai susiklostė tik Europoje, jų yra dvi atmainos: pilietinė respublika (pvz., antikos polis) ir luominė atstovaujamoji monarchija, kurioje egzistuoja darna tarp karaliaus, bajorijos ir dvasininkijos. Šios monarchijos aukštesnė forma buvo Didžiojoje Britanijoje, kur tautos atstovai buvo renkami ne luominiu principu. Pasak Ch. L. de Montesquieu, valstybės santvarką, įstatymus, papročius lemia ir gamtinė aplinka. Išplėtojo vadinamojo geografinio determinizmo sampratą (ją 20 a. modernizavo Analų mokyklos istorikai).
Trijų valdžių koncepcija
Suformulavo 3 valdžių – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės – atskirumo ir reliatyvaus nepriklausomumo viena nuo kitos sampratą. Tam, kad nepriklausomumu nebūtų piktnaudžiaujama, Ch. L. de Montesquieu reikalavo užtikrinti valdžių darną, numatė tam tikrus saugiklius, pvz., teisminė valdžia neturi būti palikta uždarai teisėjų korporacijai, bet priklausyti tautos renkamiems asmenims.
Įtaka
Ch. L. de Montesquieu idėjos padarė didelę įtaką 18 a. pabaigos–19 a. konstitucinės teisės, politinių doktrinų ir ideologijų raidai.
L: A. Sorel Montesquieu Paris 1924; N. N. Azarkin Montesk΄e Moskva 1988; L. Althusser Montesquieu, la politique et l’histoire Paris 2003.
2803