chelãtai (gr. chēlai – vėžio žnyplės), chelãtiniai junginia, kompleksiniai junginiai, kuriuose ligandas yra prisijungęs prie kompleksodario dviem ar daugiau centrų.
chelato molekulė (M – metalas)
Chelatais šie junginiai vadinami todėl, kad ligando atomų išsidėstymas primena žnyples, kurios laiko suspaudusios kompleksodarį. Chelatų ligandai (pradedant bidentiniais) skirstomi į turinčius judrųjį protoną (pvz., –COOH, –OH, –SO3H) ir neutraliuosius (pvz., R2CO, R3PO, R3N). Didžiausią grupę sudaro metalų chelatai, jie dažniausiai yra tetraedrinės ir oktaedrinės struktūros, stabiliausi penkianariai ir šešianariai ciklai. Kai kurie yra spalvoti, atsparūs kaitrai, šviesai, hidroksidų vandeniniams tirpalams ir rūgštims, todėl naudojami dažikliams gaminti, cheminėje analizėje (pvz., dimetilglioksimas – Ni2+ ir Pd2+ nustatyti). Chelatai, pvz., hemoglobinas, chlorofilas, vitaminas B12, svarbūs gyvybinei veiklai, kai kuriais jų iš organizmo šalinami kenksmingi (ir radioaktyvūs) metalai, tirpdomi akmenys (pvz., inkstų). Chelatai dar naudojami vandeniui minkštinti, nuoviroms šalinti, metaliniams paviršiams valyti (pvz., acetilacetonas ir jo dariniai).
Chelatų terminą 1920 pradėjo vartoti Gilbertas Thomas Morganas ir Harryʼis Dugaldas Keithas Drew.
1848