chèmija Lietuvojè, Lietuvoje chemija pradėta dėstyti 18 a. pabaigoje Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.
Chemijos dėstymo Lietuvoje pradžia
Vilniaus universitete 1784 įsteigta Chemijos katedra, kuriai vadovavo universiteto rektoriaus M. Počobuto pakviestas Turino karališkosios akademijos narys Juozapas Sartorijus. Jis dėstė chemiją ir farmaciją, įkūrė pirmąją Chemijos laboratoriją, analizavo kai kurias medžiagas, pvz., ištyrė Stakliškių mineralinio vandens sudėtį. Per paskaitas studentams būdavo apibūdinamos paprasčiausios medžiagos – metalai, mineralai, rūdos – jų savybės ir perdirbimas, kalkių, salietros, boro rūgšties gamyba, augalinės kilmės medžiagos (sakai, kamparas, cukrus), nagrinėtas jų ryšys su žmogaus organizmo veikla, chemiškai tirti riebalai, kraujas, kaulai. Medžiagų kitimus Juozapas Sartorijus aiškino remdamasis tuo metu Europoje paplitusia flogistono teorija. Nuo 1797 Chemijos katedrai vadovavo ir chemijos paskaitas skaitė A. Sniadeckis. Jis dėstė chemiją remdamasis naujausiais to meto mokslo laimėjimais, ją populiarino, parašė pirmąjį Lietuvoje chemijos vadovėlį Chemijos pradmenys (Początky chemii 2 d. 1800, lietuvių kalba 2004), plataus atgarsio mokslo pasaulyje sulaukusį veikalą Organinių būtybių teorija (Teorya jestestw organicznych 2 t. 1804–11), buvo vienas lenkiškosios chemijos terminijos kūrėjų. Nuo 1822 Chemijos katedrai vadovavo I. Fonbergas, jis parašė didelį vadovėlį Chemija, pritaikyta menui ir amatams (Chemia z zastosowaniem do sztuk i rzemiosł 3 d. 1827–29). 19 a. pradžioje Gedučiuose (Linkuvos vlsč.) dirbo garsiausias visų laikų Lietuvos chemikas, vienas fizikinės chemijos pradininkų Th. von Grotthussas. Jis sukūrė pirmąją elektrolizės teoriją (1805), kurios idėjos apie estafetinį krūvio perdavimą tirpalu tekant elektros srovei taikomos ir dabar, atrado pirmąjį fotochemijos dėsnį. Rusijos Imperijos valdžiai 1832 uždarius Vilniaus universitetą, o netrukus ir Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, chemijos mokslo studijos ir tyrimai ilgam nutrūko.
Chemijos plėtotė Lietuvoje 20 amžiuje
Lietuvos poreikiams tenkinti Vilniuje 1900 buvo įkurta vidurinė chemijos ir technikos mokykla, iki 1919 ji parengė daugiau kaip 300 specialistų. Chemijos dėstymas atnaujintas tik atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei – nuo 1920 ji pradėta dėstyti Aukštuosiuose kursuose Kaune, F. Butkevičiaus ir P. Jodelės rūpesčiu buvo įkurtos Analizinės chemijos ir Statybinių medžiagų laboratorijos. 1922 įsteigtame Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Matematikos ir gamtos fakultete veikė pagrindinių chemijos šakų katedros: Neorganinės ir analizinės chemijos (vedėjas F. Butkevičius, nuo 1934 P. Juodakis), Organinės chemijos (A. Purėnas), Fizikinės chemijos ir elektrochemijos (V. Čepinskis, nuo 1936 J. Matulis). 1924 Chemijos katedra įsteigta Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1922–34 Kaune veikė Valstybinė technikos ir chemijos laboratorija, kurioje buvo tiriama žaliavos ir įmonių produkcija. Prieš II pasaulinį karą didžiausius darbus chemijos srityje nuveikė du Vytauto Didžiojo universiteto chemikai – V. Čepinskis (elektrochemija) ir A. Purėnas (organinė chemija).
V. Ruokio knyga Analizinė chimija (1922)
20 a. 4 dešimtmetyje svarbių tyrimų atliko jaunesnės kartos chemikai, įgiję patirties Vakarų Europos universitetuose – J. Matulis (fotochemija), J. Janickis ir K. Daukšas (neorganinė chemija), A. Zubrys (organinė chemija). Vilniaus Stepono Batoro universitete Matematikos ir gamtos fakulteto Chemijos skyriuje buvo 4 katedros: Neorganinės chemijos (vedėjas Marianas Hłasko), Organinės chemijos (K. Sławińskis), Fizikinės chemijos (E. Beckeris) ir Techninės chemijos (Witoldas Kraszewskis). Buvo tiriamas tirpalų elektrinis laidumas, katalitinis metalų druskų veikimas, gamtinių organinių junginių – terpenų, pinenų – oksidacija ir kitos reakcijos, seleno organinių junginių sintezė ir kita. 1940 Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą perkėlus į Vilniaus universitetą, Chemijos fakultete buvo atkurtos 4 Vilniaus Stepono Batoro universitete veikusios chemijos katedros. Jos iš buvusio universiteto paveldėjo laboratorijų įrangos, kurios daug buvo sunaikinta ir išgrobstyta per karą, ir biblioteką. Dauguma dėstytojų po karo išvyko į Lenkiją.
Po II pasaulinio karo labai sunkiomis sąlygomis pamažu susiformavo 3 chemijos mokslo ir studijų centrai: Chemijos ir cheminės technologijos institutas (įkurtas 1945, 1992–2010 Chemijos institutas, nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras), Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas (nuo 2016 Chemijos ir geomokslų fakultetas) ir Kauno politechnikos institutas (nuo 1990 Kaunos technologijos universitetas) Cheminės technologijos fakultetas, 1967 – Biochemijos institutas (nuo 2010 Vilniaus universiteto Biochemijos institutas). 20 a. 5–6 dešimtmetyje daugiausia tirtos vietinės žaliavos, apskritai tyrimų buvo daroma mažai, nes nebuvo chemijos specialistų. Chemijos tyrimai atliekami ir Biotechnologijos institute (nuo 2010 Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutas).
Analitinė chemija Lietuvoje
Šios srities tyrimai (K. Daukšas ir kiti) buvo susiję su naujų analizės metodų kūrimu ir taikymu praktikoje. Sukurta fluorimetrinių, potenciometrinių analizės metodų halogenidams, sulfidams, sulfatams tirti, oksidatorių ir reduktorių mikrokiekiams nustatyti (E. Ramanauskas), spektrinės, elektrocheminės (jonometrinės), chromatografinės analizės būdų. Naujas ekstrakcinis stibio nustatymo būdas pritaikytas puslaidininkių gamyboje, kriminalistikoje (R. Kazlauskas, A. Abrutis, S. Tautkus). Atrankieji jonų elektrodai panaudoti galvanotechnikoje blizgodarių koncentracijai elektrolituose nustatyti, neorganiniams jonams nustatyti ir atskirti (R. Kazlauskas, S. Tautkus, A. Kareiva, V. Vičkačkaitė, A. Padarauskas), sukurta jonų porų chromatografijos ir elektroforezės sistemų (R. Kazlauskas, A. Padarauskas), mikroekstrakcijos sistemų (V. Vičkačkaitė), patobulinta vandens, dumblo, dirvožemio, metalų lydinių tyrimo metodika (S. Tautkus). Sunkiesiems metalams nustatyti pritaikyti inversiniai elektroanalizės metodai (S. Armalis), elektrai laidūs polimerai panaudoti biojutikliuose (A. Ramanavičius). Vytauto Didžiojo universitete tiriami polirotaksaniniai geliai, jų naudojimas chromatografijoje, biologinių skysčių nanochromatografija, kapiliarinė elektrochromatografija (A. S. Maruška). Chemijos institute sukurta redoksimetrinių tirpalų tyrimo metodų (P. Norkus), metalų korozijai tirti pritaikyta voltamperometrija, elektrocheminio impedanso spektroskopija, kvarco kristalo mikrogravimetrija, ieškota naujų neinvazinių tyrimo būdų (E. Juzeliūnas). Biochemijos institute sukurta biojutiklių (J. Kulys, V. S. Laurinavičius), ištirtos analitinės sistemos, paremtos imobilizuotaisiais fermentais (J. Kulys).
Elektrochemija Lietuvoje
Elektrochemijos srities plėtotę 20 a. 6–7 dešimtmetyje skatino metalų apdirbamosios pramonės (staklių, suvirinimo aparatų, automobilių, žemės ūkio mašinų gamybos) plėtra ir poreikis apsaugoti metalus nuo korozijos. Chemijos ir cheminės technologijos institute (1992–2010 Chemijos institutas, nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras) plačiai tirti daugelio metalų ir jų lydinių elektrocheminiai nusodinimo procesai, sukurta kelios dešimtys dangų gavimo ir metalų paviršiaus apdorojimo prieš ir po dengimo technologijų. Ištirta blizgiųjų dangų susidarymo dėsningumai ir mechanizmas (vadovas J. Matulis; vienas iš blizgiųjų dangų susidarymo teorijos kūrėjų, A. Bodnevas, O. Galdikienė), metalų nusodinimo iš kompleksinių junginių tirpalų kinetika ir mechanizmas (R. Višomirskis, S. Chotianovičius, A. Survila, Antanas Nemezijus Steponavičius, A. Molčadskis, J. Šivickis), metalų elektrokristalizacija (R. P. Sližys).
Chemijos instituto laboratorija (2007)
Ypač daug darbų atlikta tiriant blizgodarių įtaką dangų savybėms, parenkant juos nikeliavimo (A. Bodnevas, O. Galdikienė), variavimo (L. Valentėlis, Vidmantas Kapočius), cinkavimo (R. Šarmaitis), alavavimo (V. Skominas), kadmiavimo (J. Šivickis) elektrolitams. Ištirta chromo (Mindaugas Mickus, Dalia Barbora Ramanauskienė), aukso, sidabro ir jų lydinių elektrocheminis nusodinimas (R. Višomirskis, K. J. Juodkazis), molibdeno ir volframo sąsėdis su kobaltu ir geležimi (V. Račinskas, Vladas Algimantas Bernotas), sukurtas būdas aliuminio dangoms gauti iš elektrolitų nevandeninių tirpalų (L. Simanavičius). Atlikta metalų kristalinės sandaros sudarymo (Alfonsas Džiūvė ir kiti), adsorbcijos (D. Poškus) darbų. Metalų dangoms, elektrocheminiam redukcijos mechanizmui, kinetikai tirti pritaikytas radioaktyviųjų izotopų metodas (Juozas Butkevičius). Nuo 1991 elektrocheminių tyrimų daryta mažiau, nes labai sumažėjo metalinių dangų technologijų poreikis. Tirtas elektrocheminis redukcijos mechanizmas, elektrocheminė kinetika (R. Višomirskis, D. Poškus). Sukurta būdų nanostruktūrinėms aliuminio oksido dalelėms gauti ir metalams nusodinti aliuminio oksido porose anodavimo būdu (A. Jagminas). Metalų korozijai tirti pritaikyti nauji paviršiaus tyrimo fiziniai metodai (E. Juzeliūnas, R. Ramanauskas), kristalinėms fazėms – rentgeno spindulių difrakcija (R. Juškėnas). Magnetroninio plazminio formavimo būdu kuriami nauji lydiniai (Konstantinas Leinartas, Povilas Miečinskas, E. Juzeliūnas), tiriama mikrobiologinė korozija (Konstantinas Leinartas, R. Ramanauskas, A. Lugauskas, E. Juzeliūnas), ištirta aukso ir platinos grupės metalų oksidacija, aukso-kobalto lydinio nusodinimas ir savybės (K. J. Juodkazis), atlikta organinės elektrochemijos ir bioelektrochemijos svarbių darbų: tirta laidūs ir elektriškai aktyvūs polimerai, elektrokatalizė ant organinių mediatoriais modifikuotų paviršių (A. Malinauskas). Panaudojus Ramano spektrinius elektrocheminius tyrimo metodus ištirta jonų ir organinių molekulių adsorbcija ir kitimai ant elektrodų (G. Niaura).
Vilniaus universiteto mokslininkai ištyrė sidabro elektrocheminę kristalizaciją, blizgiųjų sidabro dangų susidarymą, patobulino metalų paviršiaus paruošimo elektrocheminiam dengimui (V. Kaikaris, T. J. Jankauskas), aliuminio dangų elektrocheminio nusodinimo iš organinių elektrolitų (A. Levinskas, L. Simanavičius) technologiją. Nagrinėjamos teorinės dangų nusodinimo problemos: elektrocheminis reakcijų modeliavimas, cianidinių kompleksinių junginių elektrocheminė redukcija, cianidų adsorbcija ant sidabro elektrodo (G. Baltrūnas), sidabro sulfitinių kompleksų elektrocheminės redukcijos mechanizmas (Aušra Valiūnienė, Gintarė Viselgienė), sukurta sidabro lydinių elektrolitinio nusodinimo būdų (T. J. Jankauskas), ištirta krūvio pernaša neorganiniams jonams elektrochemiškai adsorbuojantis ant metalo paviršiaus (V. Daujotis), tiriama volframo ir molibdeno sąsėdis su geležies grupės metalais (H. Cesiulis). Vilniaus universiteto Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto (nuo 2009 Taikomųjų mokslų institutas) Medžiagų analizės centre cheminio nusodinimo būdu sukurta daugiakanalių fotoelektrinių keitiklių (Jaunius Jonas Sinius, Algis Andrius Sinius, Regina Ona Griciuvienė), lazerinio garinimo būdu užauginta nanodarinių ant kristalo paviršiaus (Jaunius Jonas Sinius, Rimantas Miškinis, Vida Kazlauskienė).
Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) atlikta svarbių darbų iš mangano elektrochemijos: sukurta puslaidininkių lydinių gavimo elektrocheminių technologijų, nustatytas seleno junginių poveikis mangano ir jų lydinių nusodinimui (E. Pacauskas, B. Stulpinas, J. Janickis, V. Zelionkaitė). Elektrocheminiu būdu nusodinti mangano lydiniai su geležimi, nikeliu, kobaltu, ištirtas jų atsparumas korozijai (B. Stulpinas). Paneigta tuo metu vyravusi nuomonė, kad negalima elektrolitiškai išskirti mangano iš vandeninių tirpalų (nusodintas manganas iš elektrolito su selenito rūgšties priedu, B. Stulpinas). Atlikta svarbių mangano ir seleno elektrochemijos tyrimų (A. Šuliakas, Dalia Klungevičiūtė, D. Reingardas, A. Jokužienė). Panaudojus seleno junginių elektrochemijos tyrimus (E. Pacauskas) atrasta būdų gauti plonus selenidų (puslaidininkių) sluoksnius ant metalinio pagrindo (Donatas Liucijus Mickevičius). Tęsiamas mangano ir jo lydinių elektrolitinio nusodinimo ir gautų dangų savybių tyrimas, sprendžiamos metalų apsaugos nuo aplinkos poveikio, metalų korozijos problemos, tiriamas polimerinių medžiagų ir audinių metalizavimas, selenatų priedų poveikis cinko-mangano elektrolitiniam nusodinimui ir dangų savybėms (A. Šulčius ir kiti), metalo junginių su selenu elektrocheminis nusodinimas ant įvairių paviršių (I. Ancutienė, Nijolė Dukštienė), sluoksninių adsorbentų-katalizatorių savybės ir sintezė (Saulius Kitrys), fotochemiškai aktyvių kompozicinių titano dioksido dangų susidarymas (E. Valatka).
Fizikinė chemija Lietuvoje
Fizikinės chemijos pradininkas V. Čepinskis nagrinėjo ir apibendrino termodinamikos dėsnius, tyrė entropiją, kuro elementus. Parašė pirmąjį fizikinės chemijos vadovėlį lietuvių kalba Fizinė chemija (4 d. 1928–33). Th. von Grotthusso pradėtus darbus – fotocheminių reakcijų tyrimą – tęsė J. Matulis. Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) J. Janickis plėtojo kelias mokslinių tyrimų sritis, iš kurių svarbiausios – sieros ir seleno junginių (politionatų, selenopolitionatų) susidarymo ir skilimo reakcijos, pusiausvyros procesai druskų ir vandens sistemose. Atrasta naujų reakcijų, kurios davė pradžią selenopolitionatų tyrimui (V. Zelionkaitė). Tiriami heterogeniniai procesai, susiję su aplinkosauga ir chemine technologija, vario junginių oksidacinės-redukcinės savybės pritaikytos dujų valymo technologijose (A. E. Ancuta, Elena Radvilavičiūtė, Gailutė Ulozienė). Tiriamos skystosios trąšos, jų gavimo, t. p. biriųjų trąšų gavimo technologijos (A. M. Sviklas). Kompleksinėms trąšoms analizuoti pritaikyti atominės spektrinės analizės metodai. Chemijos ir cheminės technologijos institute (1992–2010 Chemijos institutas, nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras) nagrinėti tirpaluose vykstantys neorganiniai oksidatorių katalitiniai procesai, išaiškinta šių procesų kinetika ir mechanizmas (A. Prokopčikas), tirti trivalenčio vario junginiai (G. Rozovskis), katalitinė metalų jonų redukcija, ji pritaikyta cheminei metalizacijai, nustatyti metalų cheminio nusodinimo dėsningumai (P. A. Vaškelis, G. Rozovskis, Algirdas Luneckas, Janina Valsiūnienė). Atlikta dujų fizikinės adsorbcijos ir jonų adsorbcijos elektrocheminėse sistemose išsamių tyrimų (D. Poškus). Sukurta metalinių dangų ir metalų hidridų tyrimo metodų (R. Juškėnas), naujų metalizavimo būdų kaip reduktorių naudojant dvivalenčio kobalto kompleksinius junginius, tiriami ir praktiškai naudojami įvairioms technologijoms kurti paviršiaus elektrokatalizės reiškiniai (P. A. Vaškelis, Z. Jusys, E. Norkus). Plastikų paviršiams modifikuoti panaudotas sulfidinis įlaidinimas (G. Rozovskis, Leonas Naruškevičius), tauriųjų metalų iš atliekų regeneravimo technologijos pritaikytos praktikoje (Romas Ragauskas, Tomas Petras Vengris). Atliekami modernūs kietųjų kūnų paviršiaus tyrimai elektroninės mikroskopijos, rentgeno fotoelektroninės spektroskopijos ir atominės jėgos mikroskopijos metodais (Eimutis Matulionis, Algirdas Selskis, Aloyzas Sudavičius, Vitalija Jasulaitienė). Vilniaus Gedimino technikos universitete nustatyti kai kurių neorganinių medžiagų pagrindinių parametrų dėsningumai (A. Kazragis).
Neorganinė chemija Lietuvoje
Neorganinės chemijos srities moksliniai tyrimai 20 a. 5 dešimtmetyje susiję su statybinių medžiagų savybių tyrimu ir jų taikymu pramonės reikmėms. 6–7 dešimtmetyje tirti nepatvarūs neorganiniai junginiai, daugiausia hipochloritai, vėliau – kai kurie reduktoriai (A. Prokopčikas, G. Rozovskis). Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) mokslininkų svarbiausi darbai susiję su sieros ir seleno chemija (J. Janickis ir kiti), atrasta naujų politionatų ir selenopolitionatų (E. Pacauskas, J. Valančiūnas, V. Zelionkaitė), laisvosios selenopolitionato rūgštys (V. Zelionkaitė, Vida Judita Šukytė). Susintetinta labai daug sieros atomų turinčių unikalių savybių junginių, nustatyta šių naujų medžiagų kristalinė ir molekulinė sandara, panaudojimo galimybės (J. Valančiūnas, Ona Tučaitė, V. Janickis, S. Grevys). Susintetinta organinių polisulfanų ir poliselenanų (V. Janickis, Feliksas Savickas), atrasta nauja seleno atmaina (V. Janickis). Ištirti sieros-arseno (V. Zelionkaitė, Rūta Ona Česnienė) ir seleno-arseno šeimų junginiai. Chalkogenai ir jų junginiai pritaikyti polimerams (polietilenui, polikaproamidui) modifikuoti sudarant paviršiuje plonus laidžius elektrai ir puslaidininkių savybių turinčius sluoksnius, šios kompozicinės medžiagos panaudotos labai jautriems jutikliams ir fotoelektroniniams prietaisams gaminti (V. Janickis, Remigijus Ivanauskas, I. Ancutienė, Valentina Krylova, Neringa Petrašauskienė, Nijolė Kreivėnienė, Ingrida Bružaitė). Sukurta būdų plonoms vario sulfidų dangoms gauti ant akytojo silicio, poliesterinio audinio, polipropileno. Tiriamas hidrosulfitų, gaunamų perdirbant celiuliozę, šalinant sieros junginius iš įmonių ir jėgainių dujinių išlakų, perdirbimas į naudingus produktus (V. Janickis, Rimtautas Rumša). Vilniaus universitete sintetinamos ir tiriamos keraminės medžiagos, kurioms būdingas aukštatemperatūris superlaidumas (A. Abrutis, A. Kareiva). Sukurtas naujas būdas aukštatemperatūriams superlaidininkams ir kitoms daugiakomponenčių oksidų plonasluoksnėms sistemoms gauti iš kompleksinių metalų organinių junginių garų fazės (A. Abrutis). Zolių-gelių metodas panaudotas nanokristalinių junginių ir daugiakomponenčių metalų oksidų su savitomis fizikinėmis savybėmis sintezei (A. Kareiva ir kiti). Tiriamas skysčių, tekančių vamzdžiais, mechanizmas, kuriami būdai trinčiai mažinti (V. Daujotis), pjezoelektrinių kvarco monokristalų savybės (R. Raudonis), organinių medžiagų oksidacijos ant grafitizuotų paviršių priklausomybė nuo paviršiaus paruošimo sąlygų, porėtumo, sandaros, pagaminta drėgmei ir organiniams tirpikliams jautrių anglinių jutiklių, sintetinami ir tiriami nanostruktūriniai anglies dariniai, gaminamos anglinės plėvelės (J. Barkauskas).
Organinė chemija Lietuvoje
Organinės chemijos srities darbai pradėti 20 a. 6 dešimtmetyje. Pirmieji organinės chemijos moksliniai darbai Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) buvo biologiškai aktyvių junginių sintezė, augalinės ir gyvūninės kilmės žaliavos tyrimas (A. Purėnas). Vėlesnių tyrimų kryptys – aminorūgštys (sintezė, cheminiai kitimai), azoto heterocikliniai junginiai. Susintetinta ir ištirta naujų augalų augimą bei izoliuotų ląstelių dalijimąsi skatinančių junginių, polimerų stabilizatorių (R. Baltrušis), priešvėžinių veikliųjų junginių (J. Degutis), organinių puslaidininkių, sukurta originalių pluošto dažymo būdų (S. Kutkevičius). Tirtos asparto rūgštys ir jų dariniai – heterocikliniai junginiai (Z. J. Beresnevičius), benzchinono ir jo darinių sintezė (J. Zdanavičius), aromatiniai epoksipropilaminai (A. Stanišauskaitė). Sintetinami augalų augimo reguliatoriai – N-pakeistosios aminorūgštys ir jų dariniai, tiriami šių junginių heterociklizacijos ypatumai (Z. J. Beresnevičius, V. Mickevičius), heterocikliniai enaminai ir azometinai, metalų organiniai junginiai, stereoselektyvioji sintezė (A. Šačkus, V. Martinaitis), organiniai puslaidininkiai, organiniai fotopuslaidininkiai, sukurta organinių skylinio laidumo puslaidininkių gamybos būdų, ištirtos jų šiluminės savybės ir krūvininkų pernaša, susintetinta organinių medžiagų optoelektroniniams prietaisams, ištirtos jų optinės, fotofizikinės ir fotoelektrinės savybės, morfologiniai virsmai (A. Stanišauskaitė, V. Getautis, J. V. Gražulevičius). Daug tiriamųjų darbų, susijusių su vaistinių junginių sinteze ir tyrimu, atlikta Vilniaus universitete 1960 įkurtoje Tarpfakultetinėje vaistų sintezės ir tyrimo probleminėje laboratorijoje (veikė iki 1992; vadovai H. Polukordas ir V. Daukšas). Joje susintetinta naujų benzdioksolano, benzdioksano, benzdioksepano, kumarano ir kitų panašaus tipo junginių darinių, jie panaudoti vietiniams anestetikams, priešuždegiminiams ir kitiems vaistams gaminti. Tirtas alkilinimo ir dealkilinimo reakcijų mechanizmas ir kinetika (G. Dienys, P. Buckus), heterociklinių junginių, pvz., stipresnio hipolipideminio poveikio pirimidino darinių, sintezė ir savybės, jų biologinis aktyvumas (priešvėžinis, antiŽIV, fungicidinis), naudojimas medicinoje (P. Vainilavičius, S. Tumkevičius). Atlikta darbų iš stereochemijos ir konformacinės analizės (P. R. Kadziauskas, E. Butkus), ištirtos ciklinių organinių junginių stereoselektyviosios reakcijos, molekulių chirališkumas. Taikomi kvantinės chemijos metodai, skysčių chromatografija, tiriama asimetrinė sintezė ir jos naudojimas, oksidacijos-redukcijos procesai gyvosiose ląstelėse. Susintetinta ląstelių komponentų modelių, konstruojamos supramolekulės (E. Butkus), tiriami metalų organiniai junginiai (S. Tumkevičius), azoto heterocikliniai junginiai ir biologiškai aktyvūs junginiai (Linas Labanauskas). 1986 Vilniaus universitete įkūrus Skystakristalių junginių laboratoriją (1992–2003, nuo 2009 Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų, 2003–09 Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto Skystųjų kristalų laboratorija, vadovas P. Adomėnas) sukurta originalių sintezės metodikų kristalams (tolanams, fenilpirimidinams) gauti, 21 a. pradžioje – daug naujų pirmtakų OLED (angl. Organic Light-Emitting Diode – organinės kilmės šviesos diodai) technologijai; bendrovėje Tikslioji sintezė gaminama apie 200 sudėtingų junginių, jie tiekiami įvairioms pasaulio bendrovėms, daugiausia taikomi organiniuose elektronikos prietaisuose. Chemijos ir cheminės technologijos institute (1992–2010 Chemijos institutas, nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras) susintetinti blizgodarių savybių turintys organiniai junginiai, tirtas jų poveikis metalų dangų sandarai ir savybėms (Vaclovas Mozolis, Gytis Kazimieras Kupetis, Alfonsas Čeika, Sigita Marija Valiulienė), tiriama Lietuvos vaistinių ir prieskoninių augalų eterinių aliejų sudėtis ir savybės (Danutė Pranė Mockutė ir kiti).
Polimerų chemija Lietuvoje
Polimerų chemijos srities tyrimai sutelkti Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete. Vilniaus universitete 20 a. 7–9 dešimtmetyje buvo tiriami vandenyje tirpūs kopolimerai – jų sintezė ir naudojimas vandeniu skiedžiamiems dažams, piešinių fiksatyvams gaminti, nuotekoms valyti, ištirta heterogeninė ir kvaziheterogeninė kopolimerizacija, sukurta polimerinių plėvelių meno kūriniams ir popieriniams dirbiniams apsaugoti nuo išorės veiksnių (G. Bajoras ir kiti). 20 a. pabaigoje – 21 a. pradžioje tiriami jonogeniniai polimerai, susintetinta daug amfifilinių ir vadinamosios šepečio sandaros polielektrolitų, gauta įvairių skiepytųjų chitozano darinių, jie pritaikyti biotechnologijose ir įvairiems paviršiams kondicionuoti (R. Makuška ir kiti). Ištirtas įvairių medžiagų mikrokapsuliavimas polimerinėse matricose, susintetinta naujų efektyvių nešiklių fermentams imobilizuoti (Saulutė Budrienė). Kauno technologijos universiteto pagrindinės polimerų chemijos mokslinių darbų kryptys – celiuliozės ir kitų biopolimerų modifikavimas, polielektrolitų savybių ir naudojimo aplinkosaugai ir biotechnologijoms tyrimai, fotopolimerizacija, pluoštų sorbcinių savybių tyrimas. Susintetinta fotolaidžių polimerų ir mažos molekulinės masės stiklų, nustatyta keratino ir kolageno struktūros pokyčio įtaka vilnos pluošto savybėms (J. V. Gražulevičius), sintetinami chromatografiniai sorbentai, tiriama jų sąveika su biopolimerais, celiuliozės darinių naudojimas vaistų gamybos technologijoje (J. Liesienė), cheminis polisacharidų modifikavimas, polikompleksų gavimas iš vandenyje tirpių polimerų (A. Žemaitaitis). Termoizoliacijos institute sukurta kumaroninių dervų modifikavimo būdų, Statybos ir architektūros institute tirta polimerinės dispersijos ir lateksai (R. Puodžiukynas), Tekstilės pramonės institute – pluoštų sąveika su dažikliais, pluoštų fotodestrukcija, kompleksinių pluoštų dažymas (R. Žiemelis, A. Paulauskas, V. Paškevičius), Fizikinių-techninių energetikos problemų institute (nuo 1992 Lietuvos energetikos institutas) buvo tiriama polimerų abliacija ir difuzinis stabilizavimas (A. Mačiulis).
Chemijos specialistų rengimas, literatūra
Chemijos specialistai rengiami Vilniaus universitete, Kauno technologijos universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete, Lietuvos edukologijos universitete. Veikia 1988 įkurta Lietuvos chemikų draugija, ji leidžia žurnalą Chemijos panorama.
Pirmasis chemijos vadovėlis – Henryʼio Enfieldo Roscoe Chemija Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių iniciatyva išverstas į lietuvių kalbą ir 1904 išleistas Plymouthe. Nepriklausomos Lietuvos chemikai rūpinosi, kad studentai galėtų mokytis iš lietuviškų vadovėlių. Svarbiausi: V. Ruokio Chimijos vadovėlis (1920) ir Analizinė chimija: Kokybinis analizis (1922), V. Čepinskio Fizinė chemija (4 d. 1922–33), F. Butkevičiaus Elementarinis kokybinis analizis (1929) ir Įvadas į analitinę chemiją (1932), K. Daukšo Kiekybinė analizė (1936). Chemijos terminijos kūrimu ir norminimu daugiausia rūpinosi A. Purėnas ir K. Daukšas. K. Daukšas parengė pirmąjį Chemijos žodyną (1960). Išleista beveik visų chemijos šakų vadovėlių: J. Matulio Koloidų chemija (1947), J. Janickio Įvadas į fizinę ir koloidų chemiją (1947), K. Daukšo Chemijos pagrindai (1948). 20 a. 7–8 dešimtmetyje daugiau buvo leidžiami iš rusų kalbos versti chemijos vadovėliai, parašytos kelios monografijos (rusų kalba), pakartotinai išleisti kai kurie vadovėliai: K. Daukšo Neorganinė chemija (1950), Neorganinė sintezė (1955), Kiekybinė analizė (21961), ir Kokybinė analizė (21965), J. Janickio Fizikinė chemija (1963 21987), R. Baltrušio Stambiamolekulinių junginių chemijos pagrindai (1966).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išleista nemažai chemijos vadovėlių, monografijų ir žodynų; svarbiausi: B. Stulpino ir kitų Bendroji chemija (1991),V. Janickio ir kitų Bendroji ir neorganinė chemija (1995), Neorganinė chemija (1999 32003), Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai, praktikos darbai ir uždaviniai (2003), R. Baltrušio ir kitų Organinė chemija (2 d. 1969–71, 1 d. 21995, 2 d. 21999), J. Matulio Fizikinė chemija (2 d. 1999), Donato Liucijaus Mickevičiaus Cheminės analizės metodai (2 d. 1998–99), A. Žemaitaičio Polimerų fizika ir chemija (2001), K. Daukšo ir kitų Chemijos terminų aiškinamasis žodynas (1997 22003), V. Janickio ir Nijolės Kreivėnienės Neorganinės chemijos teoriniai pagrindai (2004), L. Simanavičiaus Termodinamika chemikams (2005), R. Makuškos ir kitų Polimerų sintezė ir tyrimas (2006), V. Janickio Politionatai (2006), Broniaus Matulio, V. Janickio, Neringos Petrašauskienės Chemijos pagrindai (2006), A. Šulčiaus Metalų korozija ir sauga (2006), A. Šulčiaus ir Kęstučio Mikučionio Automobilių korozija (2006), V. Janickio Seleno- ir telūropolitionatai (2007).
L: Vilniaus universiteto istorija 3 t. Vilnius1976–79; R. D. Jankauskienė, D. O. Kimtienė Lietuvos chemikai Vilnius 1999; D. Kitrienė Chemijos mokslas ir pramonė Lietuvoje Kaunas 2004.
248
2591