chèminė termodinãmika, termodinamikos ir fizikinės chemijos šaka, nagrinėjanti medžiagų fizikinių ir cheminių savybių priklausomybę nuo jų sudėties bei išorinių sąlygų ir termodinamikos dėsnių taikymą cheminiams bei faziniams virsmams. Svarbiausios cheminės termodinamikos nagrinėjamos problemos: cheminių bei fazinių virsmų šiluminiai efektai, cheminė ir fazių pusiausvyra bei virsmai, tirpalų (ir elektrolitų) termodinaminės savybės, elektrodinių procesų teorija, paviršiaus reiškinių termodinamika. Pagrindinis cheminės termodinamikos tyrimų metodas yra termodinaminių funkcijų metodas (sistemos būsena ir joje vykstantys procesai atsižvelgiant į išorines sąlygas reiškiami įvairiomis termodinaminėmis funkcijomis); dar taikomi ciklinių procesų ir geometrinis metodai.
Cheminė termodinamika pradėjo formuotis 19 amžiuje. Svarbiausi kūrėjai – J. W. Gibbsas, H. L. F. von Helmholtzas, G. Hessas, J. H. van’t Hoffas, H. L. Le Chatelier, G. N. Lewisas, W. H. Nernstas, F.-M. Raoult’is.
1459