chèminis elemeñtas, vienodą branduolio krūvį turinčių atomų visuma; chemiškai nedaloma medžiaga. Vienas cheminis elementas gali sudaryti kelias vienines medžiagas, kurios skiriasi molekulių sudėtimi arba kristalinės gardelės struktūra (alotropija). Daugelis cheminių elementų susideda iš kelių nevienodos masės atomų – izotopų. Cheminis elementas žymimas viena ar dviem lotyniško pavadinimo raidėmis (cheminiai simboliai) ir atominiu skaičiumi, kuris lygus branduolio krūviui. Cheminių elementų klasifikacija periodinėje elementų sistemoje, kurioje jie išdėstyti atominių skaičių didėjimo tvarka, pagrįsta periodiniu dėsniu. Pagal panašias chemines savybes cheminiai elementai skirstomi į 2 dideles grupes – metalus ir nemetalus. Į atskiras grupes išskiriami radioaktyvieji cheminiai elementai (jų visi izotopai nestabilūs, atominiai skaičiai 43, 61 ir nuo 84 iki 109), transuraniniai (atominiai skaičiai 93–109), retieji (mažai paplitę Žemėje arba sunkiai gaunami), išsklaidytieji (neturintieji savo mineralų). Visatoje labiau paplitę vandenilis (70 % masės) ir helis (28 %); deguonis, azotas, geležis, anglis, neonas kartu sudaro 1,62 %, magnis ir silicis 0,14 %. Žemėje vyrauja deguonis, silicis, aliuminis, geležis, kalcis, natris, kalis, magnis, titanas (jie sudaro 99 % Žemės plutos masės). Žemės plutoje cheminiai elementai randami junginių pavidalo (tokie yra dauguma mineralų), kai kurie vieninių medžiagų pavidalo (siera, anglis, taurieji metalai). Cheminių elementų kilmės aiškinimas susijęs su Visatos raida. Pagal vieną hipotezių, visų cheminių elementų atomų branduoliai susidarė iš neutronų ir protonų per Didįjį Sprogimą. Žvaigždėse nuolat vyksta branduolinės reakcijos, per kurias iš vienų cheminių elementų susidaro kiti. Idėją apie elementų, iš kurių sudaryta visa materija, egzistavimą iškėlė senovės indų, graikų filosofai. Elementu tada vadino greičiau esminę savybę, o ne konkrečią medžiagą. Pvz., Aristotelio 4 elementai (stichijos) – ugnis, vanduo, oras, žemė – reiškė pirminę materiją su tam tikrų savybių deriniu. Senovėje buvo žinomi 7 metalai – varis, auksas, sidabras, geležis, švinas, alavas, gyvsidabris ir 2 nemetalai – anglis ir siera. 13–17 a. alchemikai išskyrė dar bismutą, stibį, arseną, fosforą. Šiuolaikinę cheminio elemento sąvoką 1661 veikale Chemikas skeptikas (The Sceptical Chymist) suformulavo R. Boyle’is. 19 a. pradžioje J. Daltonas apibrėžė cheminį elementą kaip vieną atomų rūšį, atominės masės vienetu paėmė lengviausio elemento – vandenilio – masę. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje paaiškėjo, kad atomai susideda iš elementariųjų dalelių. Svarbiausia cheminių elementų charakteristika imta laikyti ne atominę masę, o branduolio krūvį, nusakantį elektronų skaičių ir išsidėstymą atome, kartu ir svarbiausias chemines savybes. Dauguma cheminių elementų buvo atrasta 18 ir 19 amžiuje. D. Mendelejevui sudarius periodinę elementų sistemą buvo galima numatyti neatrastų cheminių elementų buvimą. 20 a. 3 dešimtmetyje išaiškinus atomo sandarą buvo galutinai nustatytas cheminių elementų išsidėstymas periodinėje elementų sistemoje ir tikslus jų skaičius. Iki 1925 buvo atrasti visi 88 elementai, kurių Žemėje yra bent apčiuopiami kiekiai. Technecis (atominis skaičius 43), prometis (61) ir astatas (85) buvo gauti iš kitų cheminių elementų branduolinėmis reakcijomis. 1940 buvo pagaminti pirmieji transuraniniai elementai – neptūnis ir plutonis. 2022 buvo žinoma 118 cheminių elementų, su patvirtintais jų pavadinimais. Elementų, kurių atominiai skaičiai didesni kaip 103, pagaminta labai mažai (dešimtys, šimtai arba keli atomai), nes jie labai nestabilūs.
1
248
-elementas