chemokinai

chemoknai, chemotãktiniai citoknai, grupė struktūriškai homologiškų 8–12 kD (kilodaltonų) masės polipeptidų, kurie aktyvina leukocitų judėjimą ir reguliuoja jų migraciją iš kraujo į audinius. Žinoma apie 50 chemokinų. Skiriama 2 didelės grupės: CC ir C_XC chemokinai. CC chemokinų molekulės peptido N gale dvi cisteino liekanos išsidėsčiusios greta, o C_XC chemokinų – atskirtos viena aminorūgšties liekana. Šioms grupėms nepriklauso limfotaktinas, turintis peptido N gale tik vieną cisteino liekaną (C chemokinas), ir fraktalkinas, kurio molekulėje dvi cisteino liekanos atskirtos trijų aminorūgščių liekanų (C_XXXC chemokinas). Chemokinus gamina leukocitai, t. p. endotelio, epitelio ląstelės, fibroblastai, makrofagai; kai kuriuos chemokinus išskiria T limfocitai. Jų sintezę sukelia mikroorganizmai ir uždegimo metu išsiskyrę citokinai (TNF‑α, IL‑1). Limfiniuose organuose chemokinai gaminami nuolat. C_XC chemokinai stipriau veikia neutrofilus, CC chemokinai – monocitus, limfocitus, dendritines ląsteles, eozinofilus. Leukocitų membranose yra receptoriai chemokinams. Nustatyta 10 skirtingų receptorių CC chemokinams (nuo CCR1 iki CCR10) ir 6 – C_XC chemokinams (nuo C_XCR1 iki C_XCR6). Pagrindinės chemokinų funkcijos: infekcijos vietoje sutelkia organizmo apsaugai reikalingas ląsteles; reguliuoja limfocitų ir kitų leukocitų judėjimą periferiniais limfiniais organais; turi įtakos limfogenezei, angiogenezei, širdies ir smegenų vystymuisi.

1246

-limfotaktinas; -fraktalkinas