chirùrgai, amatininkai.
Patikimų duomenų apie Lietuvos žmones, mokėjusius sustatyti lūžusius kaulus, atlikti kitas chirurgines operacijas, netgi kaukolės trepanaciją, yra iš senojo geležies amžiaus (1–4 a.).
14–16 a. susibūrė profesinė chirurgų grupė, kurios svarbiausias tikslas – gydyti operacijomis. Chirurgas privalėjo mokėti parengti operacijai reikiamus instrumentus, vaistus, pleistrus. 15–18 a. darydavo daugelį operacijų, gydė dantis, odos ir venerines ligas, skrodė ir balzamavo mirusiuosius, atlikdavo teismo medicinos ekspertizes. Be gydymo, chirurgai skuto barzdas, kirpo plaukus. Tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, didikų dvaruose, lydėdavo karius žygiuose, dirbo špitolėse, vertėsi medicinos praktika miesteliuose.
1509 Vilniuje įkurtas Chirurgų-barzdaskučių (cirulnikų) cechas, vėliau įkurti cechai Kaune, kituose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose. Norėdami pagilinti žinias ir atlaikyti konkurenciją cecho nariai ėmė lankyti universiteto paskaitas. 1833 valdžios nutarimu chirurgus imta egzaminuoti pagal felčerių mokyklų programą. Išlaikiusieji egzaminus galėdavo verstis felčerio praktika. 1833 Chirurgų-barzdaskučių cechas perorganizuotas į Vilniaus felčerių-barzdaskučių cechą (veikė iki 1893). Daugiausia kirpo ir skuto.
806
33