chirùrgija (gr. cheir – ranka + ergon – veiksmas, darbas), medicinos šaka, tirianti ligas, kurios gydomos mechaniškai (instrumentais, rankomis, spec. aparatais) veikiant patologinį procesą ir jo pažeistus organus, kurianti tų ligų gydymo būdus, operacijų metodus ir taikanti juos praktikoje. Chirurgijos tikslas – atkurti normalią audinių ir organų fiziologinę būklę, žmogaus organų ir audinių ligas gydyti chirurgiškai – operacija. Progresuojant medicinai chirurgija skilo į savarankiškas šakas: anesteziologiją, ginekologiją, kraujagyslių chirurgiją, mikrochirurgiją, neurochirurgiją, oftalmologiją, onkologiją, ortopediją, otorinolaringologiją, plastinę chirurgiją, širdies chirurgiją, traumatologiją, urologiją, pilvo ertmės organų, arba abdominalinę, chirurgiją, krūtinės ląstos organų chirurgiją, arba torakalinę chirurgiją, veido atitaisomąją chirurgiją, vaikų chirurgiją.
chirurgijos įrankių nuotraukos Kum Umbu, Egipte
Chirurgija yra viena seniausių medicinos šakų. Senovės Egipto gydytojai jau 7 tūkstanmetyje pr. Kr. mokėjo gydyti kaulų lūžius, amputuoti galūnes, šalinti šlapimo pūslės akmenis, trepanuoti kaukolę, kastruoti. Per operacijas skausmui malšinti vartojo indinę kanapę, opijų. Senovės Indijoje gydytojai mokėjo ne tik prapjauti, bet ir susiūti audinius, darė nosies plastines operacijas, opas ir fistules pridegindavo karšta geležimi. Senovės Graikijoje kariuomenės gydytojai mokėjo stabdyti kraujavimą, šalinti svetimkūnius. Hipokratas paskelbė veikalų, kaip aptikti ir gydyti kaukolės lūžius, atitaisyti išnirimus, amputuoti galūnes, trepanuoti. Romėnas A. K. Celsas 1 a. aprašė daug operacijų, kraujavimą stabdė perrišdamas kraujagysles. Galenas 2 a. žaizdoms siūti naudojo ne tik šilkinius, bet ir iš žarnų pagamintus siūlus, pirmasis aprašė lūžusio kaulo gijimą. Persas Avicena ilgųjų kaulų lūžius ėmė gydyti nuolatiniu tempimu, piktybinius navikus siūlė šalinti su gretimais sveikais audiniais.
Viduriniais amžiais, kai skrosti lavonus buvo draudžiama, chirurgija tapo barzdaskučių amato dalimi. Barzdaskučiai chirurgai gydė žaizdas ir kaulų lūžius. 11–13 a. jie buvo populiarūs Italijoje, iš ten pasklido po visą Europą. Chirurgijos plėtotei didelę reikšmę turėjo Vakarų Europoje 13 a. įsikūrę universitetai, kur buvo nagrinėjami kai kurie chirurgijos klausimai. Ypač žymus buvo Salerno universitetas (Italija), kuriame šlaunikaulio lūžis buvo gydomas tempimu, ieškoma būdų, kaip paspartinti žaizdų gijimą.
Renesanso epochoje išgarsėjo chirurgas A. Paré (Prancūzija), ištobulinęs galūnių amputavimo techniką, sukūręs specialių instrumentų kraujuojančiai kraujagyslei per operaciją užspausti. Didelę reikšmę chirurgijos plėtotei turėjo W. Harvey (Anglija) darbai, kuriais jis pagrindė kraujo apytakos teoriją, atrado didįjį kraujo apytakos ratą (1628). 1731 Paryžiuje įkurta Karališkoji chirurgijos akademija, kuri tapo vienu žymiausių to meto Europos medicinos mokslo centrų.
19 a. sukurti skausmo malšinimo ir antiseptikos metodai. Pradėta operuoti pilvo ertmės ir krūtinės ląstos organus, dažniau atverti kaukolę, kurti naujus operacijų metodus. Žymiausi 19 a. chirurgai buvo G. Dupuytrenas, D. J. Larrey (Prancūzija), B. Langenbeckas, T. Billrothas, R. von Volkmannas, E. von Bergmannas, J. F. von Esmarchas, A. Bieras (Vokietija), W. S. Halstedas (Jungtinės Amerikos Valstijos), E. T. Kocheris (Šveicarija), N. Pirogov (Rusija).
Chirurgijos galimybės labai išsiplėtė 20 a. pirmoje pusėje ėmus naudoti narkozę, rentgeno spindulius, atradus kraujo grupes, antibiotikus, priemones šokui išvengti, pradėjus taikyti naujus operavimo metodus. Nuo 20 a. antros pusės pradėta operuoti visus organus (tarp jų smegenis ir širdį), sukurti ir pradėti implantuoti dirbtiniai organai ir jų dalys (dirbtiniai sąnariai, širdies vožtuvai, dirbtinė širdis). Pradėtos inkstų (1954, J. E. Murray, Jungtinės Amerikos Valstijos), kepenų (1963, T. Starzlis, Jungtinės Amerikos Valstijos), plaučių (1963, J. D. Hardy, Jungtinės Amerikos Valstijos), kasos (1966, R. C. Lillehei, Jungtinės Amerikos Valstijos), širdies (1967, C. Barnardas, Pietų Afrikos Respublika), širdies ir plaučių (1981, N. E. Shumway ir B. Reitzas, Jungtinės Amerikos Valstijos), plonųjų žarnų persodinimo operacijos. Tobulėjant endoskopinei technikai (laparoskopas, torakoskopas), pradėtos minimaliai invazinės pilvo ertmės, krūtinės ląstos organų operacijos. 20 a. pabaigoje sukurti ir pradėti naudoti chirurgo valdomi robotai.
Chirurgija Lietuvoje
Kai kurios operacijos darytos ir lūžiai gydyti jau 3–4 amžiuje. Viduriniais amžiais chirurgijos praktika, kaip ir visoje Europoje, vertėsi barzdaskučiai chirurgai. Jie gydė lūžius, išnirimus, pūlinius, žaizdas. 1781 chirurgija pradėta dėstyti Vilniaus universitete. Jį uždarius 1832–42 dėstyta Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijoje. 1809 J. Briotė prie Vilniaus universiteto įkūrė 13 lovų chirurgijos kliniką su operacine, išugdė gerų vietinių chirurgų. 1811–42 chirurgiją dėstė J. F. Niszkowski, V. Pelikanas, K. Porcijanka, J. Koženevskis. V. Pelikanas sukūrė redukuotos kraujo apytakos metodą, L. Liachovičius 1847, praėjus vos 4 mėn. po eterio narkozės atradimo, ją pritaikė per operaciją Vilniuje. Apie 1895 Vilniuje padaryta pirmoji apendektomija, 1897 – pneumotomija, 1899 – gastroenterostomija. 1900 pūliniu perikarditu sergančiam ligoniui pirmąkart perpjautas perikardas. 1922 įkūrus Lietuvos universitetą jame buvo įsteigta Chirurgijos katedra. 1923 V. Kuzma pirmasis Lietuvoje perpylė kraują, 1927 atliko inkstų, vėliau šlapimtakių, žarnų, skrandžio ir tulžies pūslės operacijas. Sukūrė skrandžio rezekcijos metodą. 1935 įsteigta Lietuvos chirurgų draugija. Po II pasaulinio karo pradėta kurti specializuota chirurgija, ligoninėse atidaryti neurochirurgijos, širdies ir kraujagyslių chirurgijos, urologijos, traumatologijos ir ortopedijos, vaikų chirurgijos skyriai. P. Norkūnas pirmasis pasaulyje sergantiesiems opalige pradėjo daryti ekonominę skrandžio rezekciją kartu su vagotomija. Pirmasis Lietuvoje pradėjo operuoti sergančiuosius plaučių ligomis, padarė transpleurinę stemplės rezekciją, plastinę stemplės operaciją, lobektomiją dėl plaučių pūlinio, pulmonektomiją. J. Jociaus iniciatyva Kaune 1956 įkurtas pirmasis Baltijos šalyse Krūtinės ląstos chirurgijos skyrius. Nuo 1960 ligonius operacijoms rengti ir sukelti narkozę pradėjo gydytojai anesteziologai. 1960 Kauno chirurgai, vadovaujami J. Brėdikio, pradėjo daryti širdies elektrostimuliaciją. 1962 įkurta Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių laboratorija, 1979 – Respublikinis Vilniaus širdies ir kraujagyslių chirurgijos centras. Čia 1987 pirmą kartą Lietuvoje persodinta širdis (vadovas A. J. Marcinkevičius). 1975 Vilniuje įkurtas Respublikinis inkstų transplantacijos centras, kuriame daromos inkstų persodinimo operacijos.