chlòras (Chlorum; gr. chlōros – gelsvai žalias), Cl, periodinės elementų sistemos VII A grupės cheminis elementas; halogenas. Gelsvai žalios, troškios, aštraus kvapo dviatomės dujos. Molekulė Cl2. Τipiškas nemetalas, vienas iš reaktyviausių cheminių elementų, nes molekulinis chloras lengvai virsta atominiu. Tiesiogiai reaguoja su visais metalais ir nemetalais (išskyrus deguonį, azotą, anglį, inertines dujas). Kai kurių elementų (pvz., arseno, stibio, geležies) milteliai chlore užsidega. Jungdamasis su vandeniliu (reakcija egzoterminė) sudaro vandenilio chloridą, kurį tirpinant vandenyje gaunama druskos rūgštis. Su deguonimi chloras sudaro keletą oksidų – Cl2O, ClO2, Cl2O6, Cl2O7; jie nepatvarūs ir lengvai sprogsta. Praktinę reikšmę turi ClO2, kuris naudojamas medienos pulpai, celiuliozei, sintetiniam pluoštui balinti, vandeniui dezinfekuoti. Kiti deguoniniai chloro junginiai – deguoninės chloro rūgštys (chlorato rūgštis HClO3, chlorito rūgštis HClO2, perchlorato rūgštis HClO4, hipochlorito rūgštis HClO) ir jų druskos chloratai, perchloratai, chloritai, hipochloritai. Gamtoje chloras randamas mineralų halito NaCl, silvino KCl, karnalito KClMgCl3·6H2O, kainito MgSO4KCl·3H2O pavidalo; ypač daug jo yra vandenynų, jūrų, sūriųjų ežerų vandenyse. Chloro yra meteorituose, vulkaninėse dujose, t. p. visuose organizmuose; daugeliui jis yra būtinas mikroelementas. Javų sausojoje masėje susikaupia 10–20 mg % chloro. Chloridų perteklius dirvoje sukelia augalų chlorozę, trukdo fosforui patekti į augalus, neigiamai veikia azoto apykaitą. Chloras sudaro apie 0,08 % gyvūnų masės ir yra daugiausia natrio, kalio, kalcio, magnio druskų anijonų (Cl–) pavidalo. Svarbus žmogaus organizmui elementas, daug jo yra odoje, poodyje, kauluose. Dalyvauja vandens apykaitoje ir druskos rūgšties sintezėje, skaidant baltymus (skrandyje), veikia baktericidiškai. Chloro jonai aktyvina amilazę. Paros norma kūdikiams apie 100 mg, vaikams apie 250 mg, suaugusiesiems apie 1000 mg. Daugiausia chloro žmogus gauna su valgomąja druska, mėsa.
Pramonėje chloras gaunamas elektrolizuojant natrio chlorido vandeninį tirpalą gyvsidabriniu, diafragminiu (abu naudojami apie 100 metų) arba membraniniu (sukurtas 1975) būdu; gyvsidabrinis gamybos būdas dėl jo kenksmingumo taikomas vis rečiau, Japonijoje jo atsisakyta 1986. Elektrolizuojant chloridus, be chloro, gaunamas kitas vertingas produktas – natrio šarmas NaOH. Daugiausia chloro sunaudojama oksidatoriams – hipochloritams ir chlorkalkėms, metalų chloridams, chloro organiniams junginiams, polimerams, pesticidams gaminti. Chloru balinami audiniai, popierius, dezinfekuojamas vanduo. Skystas chloras laikomas ir transportuojamas žalios spalvos plieniniuose balionuose. Chloras – dusinamojo poveikio nuodingoji medžiaga. Smarkiai dirgina gleivinę ir odą, kai koncentracija didesnė – nudegina. Apsinuodijimo požymiai: aštrus skausmas krūtinėje, sausas kosulys, vėmimas, dusulys, sutrinka judesiai, peršti akys, ašarojama. Mirštama nuo plaučių paburkimo. Mirtinoji apsinuodijimo dozė įkvepiant 6–12 mg·min/l, žalojamoji – 0,6–1,2 mg·min/l. Apsaugai naudojamas izoliuojamasis kvėpavimo aparatas, dujokaukė (filtruojamoji dujokaukė tinka trumpam), individualiosios odos apsaugos priemonės. Koncentracijos ribinė vertė (vidutinė paros) darbo patalpose 1,0 mg/m3, gyvenamosiose vietovėse 0,03 mg/m3. Chlorą atrado 1774 C. W. Scheele, 1807–13 atskirai nuo jo H. Davy. L. J. Gay‑Lussacas ir L. J. Thenard’as nustatė, kad chloras yra cheminis elementas.
1
2591
2082