chorãlo šdaila, daugiabalsis (paprastai nedidelės apimties) kūrinys, pagrįstas bažnytinės giesmės – choralo – melodija (dažniausiai kaip cantus firmus).
Tipai, žanrai
Plačiąja prasme choralo išdailos sąvoka apima daugelį bažnytinės muzikos žanrų pradedant 9–10 a. organumu (daugiabalsiai himnai, sekvencijos, antifonos, motetai ir kita, kurių pagrindas – grigališkasis choralas). Dažniausiai choralo išdailos terminas taikomas daugiabalsėms kompozicijoms, pagrįstoms per reformaciją (16–17 a.) paplitusiomis bažnytinėms giesmėmis – protestantiškuoju choralu.
Choralo išdaila plėtojosi dviem linkmėmis: kaip vokalinė kompozicija (su instrumentų pritarimu ir be jo) ir kaip instrumentinė (dažniausiai vargonų) pjesė. Istoriškai susiklostė šie žanrai: kancionalas, choralinis motetas, choralinis koncertas, choralinė kantata, choralinis ričerkaras, choralinė fantazija, choralinis preliudas, choralinė fuga, choralinė partita, choralinės variacijos ir kiti.
Vokalinės choralo išdailos raida
Jau 16 a. gyvavo du choralo išdailos tipai – polifoninis (iš jo kilo protestantiškasis choralinis motetas) ir homofoninis (akordinis). 16 a. viduryje ir antroje pusėje vokiečių liuteronų muzikai labiau mėgo polifoninį stilių. Akordinės faktūros išdailas daugiau rašė evangelikų reformatų autoriai (C. Goudimelis), laikydamiesi senosios tradicijos pagrindinę melodiją eksponuoti tenore. 16 a. pabaigoje vokiečių teologas ir muzikas L. Osianderis, siekdamas giedojimą padaryti prieinamesnį bendruomenei, choralo melodiją iš tenoro perkėlė į viršutinį balsą. Tokia choralo išdaila buvo pavadinta kancionalu. 16 a. pabaigoje šalia kancionalo buvo rašomi ir renesansinio tipo choraliniai motetai su cantus firmus tenore.
17 a. pradžioje nusistojo choralinio moteto tipas, pagrįstas polifonine (imitacine) choralo melodijos plėtote visuose balsuose (M. Franckas, H. L. von Hassleris, M. Praetorius). 17 a. 2 dešimtmetyje veikiamas italų concertato stiliaus susiklostė choralinis koncertas (M. Praetorius, J. H. Scheinas, S. Scheidtas). 17 a. pabaigoje šis žanras pavirto choraline kantata. Ji turėjo svarbiausių to meto žanrų bruožų (tarp jų – ir kai kurių italų operos teksto bei muzikos formų ypatybių). Choralinių kantatų sukūrė F. Tunderis, J. Pachelbelis, D. Buxtehude. 18 a. pradžioje išpopuliarėjo mišraus stiliaus choralinės kantatos. Tokių choralinių kantatų sukūrė J. Kuhnau. 18 a. J. S. Bachas parašė apie 200 choralinių kantatų. J. S. Bachas suformavo vadinamąjį choralinės parafrazių kantatos tipą: pradinę strofą paprastai atlieka choras ir orkestras, vidurinės strofos – tai originalaus choralo teksto parafrazės, perteiktos rečitatyvų bei arijų forma, baigiamoji strofa – tipiškas kancionalas. 18 a. choralo išdailas dar kūrė G. Ph. Telemannas, C. H. Graunas, W. F. Bachas, C. Ph. E. Bachas ir kiti. 18 a. choralinių kantatų sukūrė F. Mendelssohnas-Bartholdy, J. Brahmsas, M. Regeris ir kiti. 20 a. choralo išdailų kūryba negausi, labiau krypstanti į senųjų meistrų kompozicijas.
Choralo išdailos vargonams
Choralo išdailos vargonams atsirado šiek tiek vėliau nei vokalinės šio žanro atmainos. 16 a. antroje pusėje šios išdailos buvo panašios į maždaug tuo metu išpopuliarėjusį kancionalą. 17 a. pirmoje pusėje paplito labiau išplėtotos choralo išdailos vargonams – polifoninės faktūros kūriniai, panašūs į choralinius motetus (choraliniai ričerkarai). Kitas populiarus to meto choralo išdailos vargonams žanras buvo choralinės variacijos (pradininkai – J. Sweelinckas ir jo mokiniai S. Scheidtas ir H. Scheidemannas). S. Scheidtas ir H. Scheidemannas vieni pirmųjų kūrė choralines fantazijas. Šis žanras drauge su choraliniu preliudu išpopuliarėjo 17 a. antroje pusėje. Svarbiausi jų kūrėjai buvo Šiaurės Vokietijos vargonininkai M. Weckmannas, F. Tunderis, D. Buxtehude ir kiti. Vidurio ir Pietų Vokietijoje tuo laikotarpiu atsirado griežtieji polifoniniai choralinės išdailos žanrai vargonams – choralinė fuga ir choralinė partita. Žymiausias kūrėjas Vidurio Vokietijoje buvo J. Pachelbelis.
J. S. Bachas ne tik vartojo visas svarbiausias choralo išdailos vargonams formas, bet jas dar išplėtojo bei sukūrė savitų atmainų. Jo palikimą sudaro nedideli choraliniai preliudai, variacijos ir itin išplėtotos choralinėmis temomis pagrįstos fugos. J. S. Bacho amžininkai G. Ph. Telemannas, J. G. Waltheris, G. F. Kaufmannas irgi kūrė tų pačių žanrų kūrinius. 18 a. antroje pusėje kompozitoriai (J. L. Krebsas, J. P. Kellneris, J. Ph. Kirnbergeris, J. F. Agricola ir kt.) jau kūrė ir klasicizmui būdingu homofoniniu stiliumi. 19 a. pradžioje įsitvirtino taikomasis choralo išdailos stilius, pasižymintis akordine faktūra, nuosaikiu tempu bei ritmu ir standartizuotomis kadencijomis bei moduliacijomis. Įtakos turėjo ir kai kurie pasaulietiniai žanrai, pvz., F. Mendelssohnas-Bartholdy sukūrė 6 choralinių sonatų ciklą. 19 a. viduryje iš naujo susidomėta J. S. Bacho palikimu. Jo paveikti choralo išdailų vargonams sukūrė J. Brahmsas, M. Regeris ir kiti kompozitoriai.
Choralo išdailos 20 amžiuje
20 a. gyvavo ankstesnieji choralo išdailos stiliai bei formos, vartota įvairios raiškos priemonės (baroko stilizacija, serijinė technika ir kita). Svarbesni kūrėjai – J. N. Davidas, H. Distleris, E. Peppingas, H. Bornefeldas.
2752