chordofònai (gr. chordē – styga + phōnē – garsas), muzikos instrumentų rūšis.
Chordofonų sandara, tembras
Muzikos garsus sukelia virpanti styga. Turi 1, 2, 3, 4 ir daugiau (fortepijonas apie 100) stygų. Daugumos chordofonų (heterochordų) stygos ir korpusas padaryti atskirai, kitų (idiochordų) stygos išpjautos korpuse (muzikiniai lankai). Kuo trumpesnė, plonesnė, labiau įtempta styga, kuo mažesnis medžiagos tankis, tuo aukštesnis garsas. Žemiems garsams išgauti styga apvyniojama metalo viela, aukštiems – prie kaklelio pritaisomas postygis (prie postygio prispausta styga sutrumpėja, garsas paaukštėja). Chordofono garso aukštis dar kaitomas tampant ranka stygos laikiklį (ašutas). Chordofono korpusas būna stačiakampis (stalo boselis), trikampis (balalaika), elipsoido, laivelio (fidelis), skritulio (bandža), trapecijos (cimbolai), rutulio (kemanča), sparno (kanklės), kiaulės galvos (psalteriumas) pavidalo; kaklelis būna tiesus (smuikas), lenktas, dvišakas (kai kurios liutnios). Multiplikuotų chordofonų korpusas sujungia keletą tapatingų instrumentų (kai kurie muzikiniai lankai). Kai kurie chordofonai būna be korpuso (ašutas).
Tembrą formuoja daugiausia instrumento korpusas. Garso stiprumą ir tembrą įvairina duslikliai, papildomi rezonatoriai (rezonansinė lenta arba membrana, rezonansinės ir keliagubos stygos, slenksteliai, šerdelės; papildomo rezonatoriaus funkcijas atlieka žemės įduba, muzikanto burnos ar pilvo ertmė, krūtinės ląsta, stalviršis, įvairūs indai).
Grupės pagal garso virpesių sukėlimo būdą
Pagal garso virpesių sukėlimo būdą skiriamos 5 chordofonų grupės. Gnaibomųjų chordofonų stygos gnaibomos arba braukomos pirštais (arfa, kanklės), plektru (mandolina, kanklės), pakaitomis abiem būdais (gitara, kanklės), klavišinio mechanizmo plektru (klavesinas). Frikcinių chordofonų stygas virpina strykas (smuiko šeima), rankenėle sukamas ratukas (ratukinė lyra), mušamųjų – lazdelės (cimbolai), plaktukai (laikomi rankose – kontrabosinės kanklės; sujungti su klavišiniu mechanizmu – fortepijonas), pučiamųjų – burna pučiamas arba siurbiamas oras (lesiba), vėjinių – vėjas (Eolo arfa).
Rūšys pagal stygų ir instrumento korpuso santykį
Pagal stygų ir instrumento korpuso santykį skiriamos 5 pagrindinės chordofonų rūšys. Muzikiniai lankai yra be rezonatoriaus, su juo ir su papildomais (burnos, žemės) rezonatoriais. Būna gnaibomieji (kankonas), frikciniai (pūslinė), mušamieji (zambis), pučiamieji (gora). Citros: žemės, dubens (totombito), vamzdžio (valiha), pusvamzdžio, plausto, lazdos (vyna), ilgosios (koto), lentos, dėžės (fortepijonas), arfinės (mvet), rėminės (kani). Būna gnaibomosios (kantelė), frikcinės (J. Haslwanterio citra), mušamosios (santūras), vėjinės (Eolo arfa). Liutnios: lanko, išgaubtadugnės (mandolina) ir plokščiadugnės (jueh ch’in); būna ilgakaklės (tampūra) arba trumpakaklės (biva). Būna gnaibomosios ir frikcinės. Lyros: dubens (krar), dėžės (kitara); būna gnaibomosios (rota) ir frikcinės (jouhikas). Arfos (visos gnaibomosios): lanko (saung-gaukas), kampinės (čangis), rėminės (simfoninio orkestro arfa), multiplikuotos.
1352