christianizãcija (lot. christianisatio), krikščióninimas, krikščionybės (tikėjimo Dievą pagal Jėzų Kristų ir apaštalų mokymą) skleidimas ir plitimas nekrikščioniškuose kraštuose.
Krikščionybės plitimas
Remiamasi Jėzaus Kristaus priesaku skelbti gerąją naujieną (evangeliją) visoms tautoms (Mk 16, 15; Mt 28, 19–20; Jn 20, 21). Pirmieji krikščionybę pradėjo skleisti apaštalai ir jų mokiniai. Apaštalų veikla prasidėjo po Jėzaus Kristaus mirties Jeruzalėje (čia įsikūrė pirmosios krikščionių bendruomenės); jie krikščionybę skleidė ne tik Palestinoje, bet ir kituose kraštuose (Paulius lankėsi Mažojoje Azijoje, Graikijoje, Makedonijoje, Italijoje, Ispanijoje). Po 30 metų krikščionybė pasiekė Romą. Krikščionių bendruomenės pirmiausia kūrėsi miestuose. 2 a. viduryje Bažnyčios buvo įkurtos Šiaurės Afrikoje (Aleksandrijoje, Kartaginoje), kituose Romos imperijos miestuose. Iš pradžių apaštalai ir jų mokiniai krikščionino žodžiu, laiškais, bendruomenių mokyklose. 2 a. pabaigoje vyskupai norintiems būti krikščionimis įsteigė katechumenatą mokytis (ir mokyti kitus) tikėjimo pagrindų. Katechumenai dalyvaudavo bendruomenės religiniame gyvenime, buvo stebimas jų gyvenimo būdas, po mokymų apkrikštijami per Velykas ar Sekmines. Nors krikščionys buvo persekiojami, jų daugėjo, nes apaštalų mokiniai teigė išganymą, kurį galima pelnyti tikėjimu vieną Dievą ir doru elgesiu; krikščionybei plisti t. p. padėjo krikščionių gyvenimo būdas (vargšų šelpimas, našlaičių globa, ligonių slaugymas, ypač per epidemijas). 313 Konstantinui I Didžiajam paskelbus pagonių ir krikščionių tikėjimo laisvę (Milano ediktas) Jėzaus Kristaus išpažinėjų padaugėjo (4 a. pabaigoje sudarė apie 7–10 % Romos imperijos gyventojų). 4–5 a. sandūroje imperatoriai uždraudė senuosius kultus, nepriimdavo nekrikščionių į valstybės tarnybas, jiems skirdavo didesnius mokesčius, 6 a. pradžioje konfiskuodavo turtą. Bažnyčia, stengdamasi palengvinti christianizaciją, tuo metu neprieštaravo mirties bausmei, sutrumpino katechizacijos laiką, įvedė kūdikių krikštą (5 amžius). 5–6 a. įdiegta litanija, procesijos ir kitos apeigos, pakeitusios buvusias senuosiuose tikėjimuose (ar perėmusios kai kuriuos elementus), spartino christianizaciją kaimuose.
Christianizacija nuo 2 a. vidurio
Nuo 2 a. vidurio krikščionybė plito ir už Romos imperijos ribų. 301 Armėnijoje, 4 a. viduryje Sakartvele ji tapo valstybine religija, 498 Persijoje įkurta savarankiška krikščionių (nestorijonų) Bažnyčia, kuri ėmėsi skleisti krikščionybę Centrinėje Azijoje, Indijoje, Kinijoje. Christianizacija dažniausiai prasidėdavo nuo valdovo bei jo aplinkos krikšto; apie krikšto priėmimą sprendė valdovas, už globojamuosius – globėjas (paternalizmas). Apsikrikštijus valdovui šalis oficialiai buvo laikoma krikščioniška; krikščionybė dažniausiai būdavo paskelbiama valstybine religija. Kartais christianizacija vykdavo krikščioniškoms valstybėms užkariaujant nekrikščioniškas gentis ir tautas (tokią christianizaciją leido popiežiai). 4 a. pradėta krikštyti vestgotus (341 Vulfilas įšventintas vyskupu), 5 a. viduryje – frankus (496 apsikrikštijo Chlodvigas I), 5 a. pabaigoje – airius (šv. Patriko misija). Apie 860 krikščionybė įvesta Moravijoje (skelbė Kirilas ir Metodijus), 966 Lenkijoje (įvedė Meška I), 988–989 Kijevo Rusioje (įvedė Vladimiras Sviatoslavičius). 10 a. misionierių pradėtą, bet nesėkmingą Baltijos kraštų genčių christianizaciją 13 a. tęsė bei krikščionybę įtvirtino Kalavijuočių ir Vokiečių ordinai, kurie užkariavo kuršių, latgalių, žiemgalių, lyvių, estų, prūsų, jotvingių, nadruvių, skalvių žemes. 1225 įkurta Žiemgalos, 1234 – Kuršo, 1243 – Kulmo, Pamedės, Sembos, Varmės vyskupijos, 1251 – Rygos arkivyskupija, 1255 – Tartu, Saaremos vyskupijos. Bandymas įvesti krikščionybę Lietuvoje buvo Mindaugo krikštas 13 a. viduryje (Lietuvos krikštas). 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje beveik visa Europa jau buvo krikščioniška.
Paskelbus šalį krikščioniška christianizacija tęsėsi dešimtmečius, net šimtmečius (Palabio slavų genties obodritų – nuo 9 a. pradžios iki 12 a. vidurio). Apkrikštytųjų mokymas iš pradžių apsiribodavo krikšto formulėmis ir įtikinimu apie krikščioniškojo Dievo galybę (naikinant senuosius kulto objektus), kartu buvo formuojamas Jėzaus Kristaus, visagalio valdovo, paveikslas. Tikėjimui ir krikščioniškajai etikai skleisti buvo verčiama Biblija, liturginiai tekstai, kai kurioms tautoms sukurtos abėcėlės (glagolika, kirilika, lotynų abėcėlės modifikacijos). Christianizacija buvo svarbus veiksnys švietimo, kultūros, meno (ikonografijos, architektūros) plėtrai, kai kurių tautų valstybingumo formavimuisi.
Europos christianizacija iki 15 amžiaus
Christianizacija viduriniais amžiais
Viduriniais amžiais christianizacijai plėtotis trukdė mažas kunigų skaičius, dažnai menkas jų išsilavinimas. Krikščioninimo ėmėsi vienuolijos (nuo 1320 pranciškonai, vėliau dominikonai). Christianizaciją daugiausia vienuoliai vykdė ir po didžiųjų geografinių atradimų kolonizuojamuose kraštuose. Centrinėje ir Pietų Amerikoje christianizacijai pradėjo Ispanija ir Portugalija, kurios iš Apaštalų Sosto gavo leidimą globoti misijas. Iš pradžių indėnai dažnai būdavo krikštijami prievarta. Nuo 1572 jėzuitai ėmė steigti gyvenvietes, kuriose mokė indėnus, pratino juos prie sėslaus gyvenimo būdo. Panašias gyvenvietes Los Andžele ir San Francisco įsteigė pranciškonai. Anglijos–Prancūzijos karai Šiaurės Amerikoje dėl kolonijų, Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karai, indėnų žemių užkariavimas lėtino jų christianiaciją. Iš Afrikos atgabentų juodaodžių christianizacija, dėl jų rasinės segregacijos vykusi lėtai, paspartėjo po vergijos panaikinimo 1865, tuo metu įsikūrė daug savarankiškų protestantiškų Bažnyčių. Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje krikščionybei plisti trukdė Europos bendrovių, kolonistų ir vietinių valdovų, gyventojų priešprieša. 19 a. viduryje misijos įgijo daugiau savarankiškumo. Nuo 20 a. christianizaciją spartina vietinių papročių įtraukimas į apeigas, gyventojų švietimo, jų sveikatos apsaugos organizavimas, karitatyvinė veikla. Dar krikščionybė, misijos.
2271