chromas
chròmas (Chromium; gr. chrōma – spalva, dažai), Cr, periodinės elementų sistemos VI B grupės cheminis elementas. Melsvai baltas metalas. Kristalinė gardelė – centruotojo tūrio kubinė. Grynas chromas yra kalus, tąsus, negrynas – kietas, trapus. Tirpsta druskos ir praskiestoje sieros rūgštyje. Koncentruotų azoto, perchlorato, sieros rūgščių veikiamas apsidengia pasyvia oksidų plėvele. Atsparus šarmų tirpalams, vandeniui, oro deguoniui, tačiau įkaitintas iki apie 300 °C dega ir sudaro chromo oksidą Cr2O3 (chromo oksidai). Įkaitinti iki 1000 °C chromo milteliai reaguoja su azotu – susidaro nitridas CrN, chemiškai labai patvari medžiaga, naudojama kietiesiems lydiniams, katalizatoriams, puslaidininkinėms medžiagoms gaminti. Su boru, anglimi ir siliciu chromas sudaro boridus, karbidus ir silicidus; jie labai atsparūs kaitrai, dilimui, cheminiams reagentams. Chromas sudaro daug įvairių kompleksinių junginių, druskų, iš kurių didžiausią praktinę reikšmę turi nitratas Cr(NO3)3·9H2O, naudojamas kaip kandikas dažant audinius, chromatai, sulfatai, halogenidai (svarbiausias trichloridas CrCl3), chromo organiniai junginiai, naudojami kaip katalizatoriai organinėje sintezėje, metalinėms ir nemetalinėms plėvelėms gauti.
Gamtoje randamas mineraluose: krokoite PbCrO4, chromite FeOCr2O3, uvarovite Ca3Cr2[SiO4]3. Sulfidinių mineralų rasta meteorituose.
Žmogaus organizme chromo (vyrauja trivalentis) randama 6–12 mg, daugiausia odoje, kauluose, raumenyse. Svarbus daugumai organizmo funkcijų, ypač angliavandenių apykaitai. Chromas skatina insulino veikimą, gliukozės panaudojimą organizme, ląstelių augimą (dalyvauja nukleorūgščių apykaitoje), mažina cholesterolio kiekį kraujuje, svarbus imuninei sistemai (skatina imunoglobulinų sintezę). Chromo paros norma 50–200 µg, chromo perteklius, ypač šešiavalenčio, veikia toksiškai. Daugiausia chromo yra pupinių šeimos augaluose, įvairiose sėklose, mielėse.
Chromas gaunamas iš chromo rūdų. Grynam chromui gauti dažniausiai naudojama elektrolizė. Pramonėje paprastai gaminamas ne grynas chromas, o jo lydinys su geležimi – ferochromas, turintis 60–70 % chromo. Ferochromas gaunamas iš chromo rūdos, kuri elektrinėse krosnyse redukuojama anglimi. Chromas naudojamas metalurgijoje (chromo lydiniai), chromavimui.
Chromą 1797 atrado L. N. Vauquelinas, gryną 1854 gavo R. W. Bunsenas.
| atominis skaičius | 24 | |
| santykinė atominė masė | 51,9961 | |
| elektrinis neigiamumas | 1,66 | |
| išorinių elektronų konfigūracija | 3d54s1 | |
| oksidacijos laipsnis | +2, +3, +6, retai +4, +5, +1 | |
| izotopai | ||
| stabilieji | 50Cr (4,35 %), 52Cr (83,79 %), 53Cr (9,50 %), 54Cr (2,36 %) | |
| stabiliausi radioaktyvieji | 48Cr (T1/2 21,6 h), 51Cr (T1/2 27,7 d) | |
| kiekis Žemės plutoje | 0,035 % (masės) | |
| lydymosi temperatūra | 1 890 °C | |
| virimo temperatūra | 2 680 °C | |
| tankis | 7 190 kg/m3 | |
| kietumas pagal Mohsą | 5 | |
| kietumas pagal Brinellį | 1120 MPa | |
| savitoji elektrinė varža (20 °C) | 12,75·10–8 Ω·m | |
| šilumos laidumo koeficientas (27 °C) | 93,7 W/(m·K) | |
| savitoji šiluminė talpa | 0,45 kJ/(mol·K) | |
| standartinis elektrodo potencialas | ||
| Cr/Cr3+ | –0,744 V | |
| Cr/Cr2+ | –0,913 V | |
| paramagnetikas; magnetinė juta | +3,49·109 | |
1296
2591