chromãtika, muzikinių garsų sistema, sudaryta iš pustonių. Chromatikos pagrindas dažniausiai yra diatoninis garsaeilis. Diatoninius laipsnius pustoniu paaukštinant arba pažeminant sistema papildoma chromatiniais garsais. Tarp diatoninių ir chromatinių laipsnių susidarantys intervalai vadinami chromatiniais intervalais. 12 garsų chromatinė sistema susideda iš kelių skirtingų diatoninių garsaeilių arba jų elementų ir vadinama polidiatonika. Chromatinė sistema, neturinti diatoninio pagrindo, vadinama hemitonika.
Chromatikos terminas atsirado senovės Graikijos muzikos teorijoje apie 4 a. pr. Kr. (žymėjo chromatinius tetrachordus génos). 13–14 a. kompozitoriai chromatinius garsus ėmė vartoti diatoninėms melodijoms paįvairinti. Muzikos teoretikai tokias chromatizuotas melodijas niekinamai vadino dirbtine, netikra muzika (musica ficta, musica falsa). Chromatika labai paplito italų madrigalo kūrėjų (ypač C. Gesualdo) kūryboje. Gausiai vartojo 19 a. kompozitoriai romantikai. 20 a. pradžioje ekspresionistų (ypač A. Schönbergo) kūryboje chromatika užgožė diatoniką. Suirus mažoro-minoro sistemai susiklostė dvylikalaipsnė hemitonika – laisvasis atonalumas ir dodekafonija.
polidiatonika, hemitonika
2309