chromosòminė paveldimùmo teòrija aiškina eukariotų požymių paveldėjimą. Pagrindiniai teiginiai: genas yra chromosomos dalis (pirmiausia tai buvo įrodyta X lytinėje chromosomoje esančiais genais, atradus sukibusių su lytimi požymių); toje pačioje homologinių chromosomų vietoje (lokuse) yra tapatūs, arba giminiški, genai (aleliai) – to paties geno struktūrinės atmainos; chromosomoje genų yra daug ir jie išsidėstę linijiškai, vienas paskui kitą, vienos chromosomos genai paveldimi kartu, sukibę (genų sankiba), sudaro sankibos grupę; kiek haploidiniame chromosomų rinkinyje (haploidas) yra chromosomų, tiek yra ir sankibos grupių; genų sankiba nėra pastovi – dėl krosingoverio ir chromosomų mutacijų gali susidaryti naujų sukibusių genų derinių (dėl translokacijų genai gali būti perkelti netgi į nehomologines chromosomas, t. y. atsidurti kitoje sankibos grupėje).
Pagal chromosominę paveldimumo teoriją, Mendelio dėsnius lemia chromosomų pasiskirstymas tarp dukterinių ląstelių mejozėje. Diploido (pvz., žmogaus) zigotoje ir somatinėse ląstelėse yra po 2 homologines chromosomas, kartu ir po 2 alelius. Jeigu genai abiejose homologinėse chromosomose visiškai vienodi, organizmas yra homozigotinis, jei skirtingi – heterozigotinis. Diploidinio organizmo haploidinės lytinės ląstelės (po mejozės) ir haploido visos ląstelės turi tik po vieną homologinę chromosomą (kartu ir alelinį geną), tad haploidiniai organizmai ir haploidinės ląstelės yra genetiškai gryni ir negali būti heterozigotiniai. Mejozėje homologinės ir nehomologinės chromosomos derinasi tarpusavyje atsitiktinai, todėl genai skirtingose lytinėse ląstelėse pasiskirsto įvairiais deriniais. To paties individo (jei jis nėra genetiškai grynas) lytinės ląstelės genetiškai skirtingos. Tai paaiškina ir tos pačios šeimos palikuonių įvairovę, skirtumą tarp brolių ir seserų, t. p. du Mendelio dėsnius – palikuonių skilimo į grupes ir nepriklausomo požymių (genų) paveldėjimo. Chromosominės paveldimumo teorijos raida susijusi su genetinės medžiagos deoksiribonukleorūgšties ir jos funkcijos (genetinio kodo) tyrimu. Visi teorijos teiginiai turi daug išimčių, kurių priežastys nustatytos ir labai svarbios požymių paveldėjimui suprasti. 1902–07 T. Boveri ir 1902–03 W. S. Suttonas suformulavo chromosominės paveldimumo teorijos pagrindus. Nuosekli chromosominė paveldimumo teorija buvo sukurta 1911–19 Th. H. Morgano su bendradarbiais (C. B. Bridgesu, A. H. Sturtevantu, H. J. Mulleriu). Genetiniams tyrimams jie pradėjo naudoti vaisinę muselę (Drosophila melanogaster), kuri greitai veisiasi (lytiškai subręsta per 10 dienų) ir turi patogias tirti gigantines (politenines) chromosomas. Chromosominė paveldimumo teorija svarbi medicininei genetikai ir kitoms genetikos sritims, t. p. evoliucijai, selekcijai, biotechnologijai.
3163