čigonų muzika

čigõnų mùzika, ròmų mùzika. Jai priskiriama originalios čigonų taboro dainos, čigonų perimtos ir interpretuotos kitų tautų liaudies dainos, čigonų muzikantų atliekama Europos šalių miestų buitinė muzika.

Originali čigonų taboro muzika

koncertuoja čigonų ansamblis

Originali čigonų taboro muzika yra vokalinė, dažniausiai monodinė, be muzikos instrumentų pritarimo. Kai kurie taboro dainoms būdingi bruožai, susiklostę prieš keletą tūkstantmečių pagal indų ir arabų muzikos tradicijas, yra bendri įvairioms čigonų muzikinio folkloro apraiškoms. Tai dainavimas atviru balsu, melizmų, glissando gausa, egzaltuotai jausminga dainavimo maniera, dermės su padidintomis sekundomis (dvigubai harmoninis mažoras ir dvigubai harmoninis minoras), formos variantiškumas, improvizaciškumas, kintamas ritmas, sinkopės, nuo pradžios iki pabaigos greitėjantis tempas.

Vyrauja 2 tipų taboro dainos – ltos, laisvai plėtojamos melodikos (loki-dilia) ir gretos, šokio pobūdžio, kupletinės struktūros, lỹdimos įvairių šūksnių (kelimaški-dilia). Vienbalsėse taboro dainose pasitaiko specifinės heterofonijos, kai pagrindinė melodija palydima ritminiu tonikos kontrapunktu, rečituojamu žodžiu ar skiemeniu. Tuo metu šokėjai ploja delnais, spragsi pirštais ir groja mušamaisiais muzikos instrumentais (kartais buities reikmenimis). Taboro dainos gyvuoja nerašytiniu būdu. Joms įtakos turi tautõs, kurios teritorijoje gyvena čigonai, muzikinis folkloras, dėl to skirtingose vietose skiriasi jų melodika, ritmika. Specifiniais ypatumais labiausiai pasižymi Ispanijos, Vidurio Europos, Balkanų, Vengrijos, Rytų Europos čigonų muzika.

Čigonų interpretuota kitų tautų liaudies ir autorinė buitinė muzika

Čigonų interpretuota kitų tautų liaudies ir autorinė buitinė muzika (skirtingai negu čigonų taboro dainos) yra vokalinė instrumentinė arba instrumentinė. Pirmųjų žinių apie čigonų muzikavimą yra 11 a. Persijos rankraščiuose. Nuo 15 a. čigonų muzikantai buvo populiarūs Vengrijoje. Jie griežė karaliaus, didikų rūmuose liutnia, gitara, vėliau smuiku. 18 a. Vengrijoje susiklostė čigonų atliekamos vengrų liaudies ir miesto buitinės muzikos tipas, kurį įkūnijo verbunkošo stiliaus kūriniai (čardašas). 19 a. atsirado čigonų instrumentinės kapelos (būdinga sudėtis – 2 smuikai, klarnetas, violončelė arba kontrabosas, cimbolai), kurios, keliaudamos po šalį, populiarino vengrų muziką. 19 a. pabaigoje čigonų kapelose susiklostė specifinis saloninis stilius, kurio pagrindiniai žanrai – meilės romansas ir greita šokio pjesė – buvo panaudoti I. Kálmáno ir F. Leháro operetėse.

Ispanijos čigonų muzika

Ispanijoje nuo 18 a. plito 2 giminingi čigonų muzikavimo stiliai – cante jondo (Granadoje) ir cante flamenco (Sevilijoje bei Andalūzijoje). Tai yra dainuojamojo ir šokamojo čigonų folkloro rūšys, kuriose susijungė ispanų ir maurų liaudies muzikos elementai (flamenkas). Dainai ir šokiui pritariama gitara (ritminis ir melodinis kūrinio pagrindas), kastanjetėmis, būgneliais, kartais ir varpeliais. Nuo 19 a. gitara tapo pagrindiniu Ispanijos čigonų instrumentu, paplito instrumentiniai cante flamenco žanrai, atsirado gitaristų virtuozų.

Rusijos čigonų muzika

Rusijoje 18 a. pabaigoje plito čigonų chorai ir vokaliniai instrumentiniai ansambliai. Pirmiausia Maskvoje ir Sankt Peterburge susibūrę čigonų chorai savo repertuarą sudarė iš aranžuotų rusų liaudies ir profesionalių kompozitorių sukurtų dainų. Chorui ar ansambliui paprastai pritardavo 2 gitaristai; dainininkai mušė būgnelius. Čigonų interpretacijos ir atlikimo maniera turėjo įtakos rusų liaudies kūrybai (melodikoje atsirado padidintieji intervalai, melizmos, glissando, sinkopės), ankstyvajai A. Varlamovo, A. Guriliovo, A. Verstovskio vokalinei kūrybai. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje iš rusų autorinės dainos atsirado čigonų romanso tipas. Jam būdinga supaprastinti poetinis tekstas ir muzikinė forma (vietoj trijų dalių – kupletinė), gitaros pritarimas (vietoj fortepijono), choriniai refrenai tarp kupletų. 19 a. viduryje čigonų chorai ėmė dainuoti ir autentiškus A. Guriliovo, A. Varlamovo, A. Verstovskio ir kitų rusų kompozitorių romansus (pagal G. Deržavino, I. Kozlovo, A. Delvigo, A. Puškino ž.). Čigonų chorai paplito po Rusiją, garsėjo talentingi dainininkai solistai ir gitaristai.

Čigonų muzikinio folkloro tyrimai

Čigonų muzikai būdingas intonacijas ir originalias melodijas savo kūryboje naudojo P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, M. Glinka, F. Lisztas, P. Sarasate, B. Bartókas, M. Ravelis, J. Straussas, M. de Falla. Įvairiose šalyse 19 a. pabaigoje susidomėta čigonų muzikiniu folkloru. Jį pradėta užrašinėti ir moksliškai tirti, išleista čigonų autentiško folkloro rinkinių. Rusijoje 1934 įkurtas čigonų teatras Romen. 1958 Jeres de la Fronteroje (Ispanija) įkurta Flamenkologijos ir folkloro katedra. Leidžiamas žurnalas Flamenco.

L: B. Bartók Die Volksmusik der Magyaren und der benachbarten Völker Berlin–Leipzig 1935; W. Starkie Gypsy London 1936; T. Ščerbakova Cyganskoe muzykal′noe ispolnitel′stvo i tvorčestvo Rossii Moskva 1981.

3051