Čikãgos mokyklà, ekonomikos mokslo kryptis. Susiformavo 20 a. 3 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žymiausi atstovai – Čikagos universiteto profesoriai M. Friedmanas, F. H. Knightas, T. W. Schultzas, G. J. Stigleris. Čikagos mokykla laikėsi nuostatos, kad ekonomikos teorija, kaip ir gamtos mokslai, gali apsieiti be vertinimų, teigė, kad neoklasikinė kainų teorija tiksliai aprašo ekonominės sistemos veikimą, o išteklių paskirstymo problemą geriausiai išsprendžia laisvoji konkurencija. Čikagos mokykla atgaivino ir išplėtojo kiekybinę pinigų teoriją (monetarizmas). Pagal ją, esminis ekonominio gyvenimo reguliavimo veiksnys yra pinigai, efektyviausia priemonė – centrinio banko reakcija į pinigų paklausą. Ne taip, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas I. Fisheris, Čikagos mokyklos atstovai atsisakė požiūrio, kad pinigų apyvartos greitis pastovus. Pinigų apyvartos greičio ir pinigų paklausos funkcinį ryšį nustatė remdamiesi 75 metų laikotarpio Jungtinių Amerikos Valstijų statistikos duomenimis; pinigų paklausai taikė bendrąją kainų teoriją. Iš pradžių nebuvo atsižvelgta, kad pinigų politikos padariniai, palyginti su prognozėmis, vėluoja. Vėliau Čikagos mokyklos atstovų teorijos papildytos teiginiais, kad pinigų kiekį reikia didinti pamažu ir nedaug, riboti centrinių finansų įstaigų laisvę neleidžiant joms taikyti staigių pinigų politikos reguliavimo priemonių.
1036