cklinė fòrma, muzikos forma, sudaryta iš kelių ar keliolikos savarankiškų, bet glaudžiai susijusių dalių. Kūrinio dalis vienija bendra muzikos koncepcija, ta pati atlikėjų sudėtis, dažnai ir viena pagrindinė tonacija. Dalys susietos teminiais intonaciniais ryšiais. Kiekviena dalis turi užbaigtą formą, pasižymi savitu muzikos pobūdžiu, sava tematika (melodine, ritmine, harmonine, faktūrine sandara), tempu. Ciklinės formos dalys gali būti atliekamos ir atskirai. Ciklinės formos kūrinyje vyrauja vienas svarbiausių formos sudarymo principų: kontrastas arba vieningumas. Pagal tai skiriami 2 ciklinės formos tipai: siuitinis ir sonatinis (simfoninis). Siuitinio ciklo kūrinių dalių savarankiškumas ir kontrastingumas ryškesnis negu viso kūrinio bendras struktūros vieningumas ir vientisumas. Siuitinis ciklas sudaromas savarankiškus kūrinius jungiant pagal išorinius požymius. Dalys nedidelės apimties, muzikiniai vaizdai gretinami, bet simfoniškai neplėtojami. Šiam tipui priskiriama senovinė ir naujoji siuita, serenada, divertismentas, kasacija. Visi šie kūriniai panašūs į vokalinius ir instrumentinius ciklus (ciklas). Siuitinio ciklo bruožų turi ir variacijos. Sonatinio (simfoninio) ciklo kūriniai pagrįsti reikšminga ir vientisa muzikos koncepcija, kuri nuosekliai įgyvendinama atskirose kontrastingose dalyse. Šio ciklinės fromos tipo ryškiausių bruožų turi sonata, simfonija, koncertas, kvartetas. Formą, artimą kuriam nors ciklinės formos tipui, kartais turi ir tokata, kapričas, fantazija, rapsodija, parafrazė. Cikliniai yra ir stambūs vokaliniai instrumentiniai žanrai (kantata, oratorija, mišios, opera ir kita).
2309