cikliškùmo teòrijos, cklinės istórijos teòrijos, sociologinės ir istoriosofinės žmonijos raidos koncepcijos, kurias vienija idėja, kad žmonija, tautos ir kultūra plėtojasi ritmiškai. Jų raidai būdingas tas pats uždaras gimimo, kilimo, smukimo ir mirties ciklas.
Cikliškumo teorijos atsirado iš senosioms civilizacijoms būdingos gyvenimo, kaip judėjimo ratu, sampratos. Senovės Kinijoje ir antikinėje Graikijoje pagal ją imta aiškinti politikos formų ir valstybinės valdžios raidą. Išplėtotos istorinių ciklų teorijos pradininku laikomas italų mąstytojas G. Vico (1668–1744). Pasak jo, tautų raidai būdingos dieviškoji (vaikystė), didvyrių (jaunystė) ir žmonių (branda, civilizacijos aukščiausia pakopa) epochos. 19 a. cikliškumo teorijos plito istoriosofijoje, 20 a. įsivyravo aiškinant visuomenės raidą.
Šių laikų cikliškumo teorijos, pvz., A. J. Toynbee, N. Danilevskio, O. Spenglerio, P. Sorokino, labai įvairios. Jos skiriasi tiek tiriamu visuomenės subjektu (civilizacija, kultūra, lokalinė kultūra, tauta, valstybė), tiek ir istorinių stadijų ciklų samprata.
Struktūriniu požiūriu galima išskirti dvi pagrindines modernių cikliškumo teorijų kryptis. Vienų atstovai teigia, kad visoms kultūroms būdingi vienkartiniai baigtiniai visuotiniai, analogiški biologiniams, raidos ciklai. Kitų nuomone, kultūra pasižymi nepilnais raidos ciklais; tyrinėtojai pabrėžia ne jų baigtį, o pasikartojančius panašumus. Veikiami laiko ir tos bendruomenės, kurioje reiškiasi, sandaros, panašumai kartojasi nesibaigiančia spirale. Istorinių ciklų priežastys t. p. aiškinamos įvairiai – nuo Saulės dėmių poveikio iki vyksme glūdinčio priežastingumo. Ciklinės istorijos teorijos priešpriešinamos linijinei istorinio vyksmo sampratai (švietimas, pozityvizmas, marksizmas), kurią žymiausi jos atstovai (I. Kantas, J. G. Fichte, A. Comte’as, H. Spenceris, K. Marxas) laiko universalia žmonijos raidos kryptimi.
1104