Člės architektūrà
Tradicinė architektūra
Čilės teritorijoje gyvenantys indėnai statė skirtingus būstus: Atacamos dykumos indėnų suręsti iš akmenų ir kaktusų, pietinių slėnių genčių – iš medžio ir dumblo (pagal kitus šaltinius – iš akmenų ir dumblo).
Iki 19 amžiaus
Kolonijinio laikotarpio (nuo 16 a.) architektūros raida buvo lėta (dėl araukanų antpuolių, žemės drebėjimų, nesusiklosčiusių statybos tradicijų). 16 a. viduryje pastatyti pirmieji miestai: Santjagas (1541), Valparaíso, Copiapó, Concepciónas. Jie turėjo ispanų kolonijoms būdingą stačiakampį gatvių tinklą su centrine aikšte, aplink kurią buvo išsidėstę svarbiausi pastatai. Apsisaugoti nuo araukanų ir anglų bei olandų piratų apie 1600 iškilo fortai Niebla, Amargosas. Juose vyravo vienaukščiai namai iš adobos (molio ir šieno mišinio), patalpos grupuotos aplink vidinį kiemelį (patijų), stogai dengti čerpėmis.
18 a. pasiturinčių miestelėnų namuose buvo iki 3 kiemelių, įėjimai į pastatus buvo su baroko ornamentais dekoruotais frontonais ir piliastrais, medinėmis lodžijomis, durys ir langai – kalstytomis grotelėmis. Miestuose ir jų apylinkėse statyta bažnyčios, vienuolių misionierių sodybų kompleksai. Pirmosios bažnyčios paprastõs architektūros – vienanavės, bazilikinės, beveik nedekoruotos, su masyviomis, atskirai stovinčiomis varpinėmis: Šv. Pranciškaus (1572–1618, bokštas 1756) ir La Serena (17 a.) bažnyčios Santjage.
18 a. viduryje iš Bavarijos ir Vengrijos atvykę meistrai jėzuitai paskleidė baroką ir rokoką, bet šie stiliai įgavo kuklesnes formas nei kitose Lotynų Amerikos šalyse (bažnyčia Achao, 1730–50).
19 amžius
Monetų rūmai Santjage (1805, architektai J. Toesca y Ricci, J. F. Smithas Solaras, S. Milleris)
Quinchao bažnyčia (Los Lagoso administracinis regionas, 1880, po žemės drebėjimo 1960 atstatyta)
18 a. pabaigoje ispanų statytojai Čilėje išplatino klasicizmo idėjas, kurios vyravo iki 19 a. vidurio; žymiausias klasicizmo architektas – J. Toesca y Ricci, jis suprojektavo puošnius Monetų rūmus Santjage (su architektu A. Caballero, 1785, dabar Prezidento rūmai). Jo sekėjai architektai klasicistai: I. Santa Maria, P. Serano, A. Argüellesas, J. J. Goycoléa, A. Caballero, I. Fernándezas Arrabalis (1762–1820). 19 a. į nepriklausomybę atgavusią Čilę kviesti architektai iš kitų šalių; vienas žymesnių – C. F. Brunet de Baines’as. Jis parengė Santjago rekonstrukcijos planą (1841–53), suprojektavo Santjago municipalinį teatrą (1853, sugriautas 1870). 19 a. antroje pusėje vyravo istorizmas, daugiausia projektavo prancūzai L. Hénault (1790–1880), P. Lathoud (1810–90), italas E. Chelli (1830–90), Jungtinių Amerikos Valstijų architektas J. L. Wetmore’as, anglas W. Hovendenas Henry, vokietis T. Burchardas, t. p. čiliečiai J. T. Gandarillas (1810–53), F. Vivaceta (1829–90), M. Aldurate (1815–1900; suprojektavo Alhambros rūmus Santjage), J. F. Gana (1828–99), R. Brownas (1847–85; parengė Valparaíso rekonstrukcijos planą).
20 amžius
Čilės jūrų laivyno būstinė Valparaíso (1901)
20 a. pradžioje buvo plėtojama urbanistika, daug statoma (G. A. Eiffelis suprojektavo gelžbetoninę Šv. Morkaus bažnyčią Aricoje). Vyravo modernas, žymiausi architektai – L. Culchevski, E. Jéquieras. Naujas idėjas skleidė architektų ir dailininkų grupė Los Diez. 3–4 dešimtmetyje padidėjo susidomėjimas nacionaline architektūra: statyti kolonijinio stiliaus pastatai su araukanų ornamentais papuoštais cokoliais ir karnizais. Plito neoklasicizmas ir neorenesansas. 1938–42 rekonstruotas stichiškai klostęsis Santjago centras: suformuotas stačiakampių aikščių kompleksas su pagrindiniu akcentu – Monetų rūmais. Pastatyta dangoraižių (pirmasis 1921), nutiesti prospektai. Racionalistai S. Larraínas (1905–99), R. Oyarznas (g. 1895), R. Dávila, H. Mardonesas (1907–74), J. Martínezas, susibūrę į architektūrinę grupę Espasio, statė vienaukščius gyvenamuosius namus, užmiesčio vilas; taikydami indėnų liaudies architektūros tradicijas propagavo ir Bauhauso idėjas.
Po 1939 žemės drebėjimo pastatyta seismiškai atsparių, funkcionalistinių statinių. 6–7 dešimtmetyje sekant japonų architektais projektuoti individualūs ir visuomeniniai pastatai, glaudžiai susieti su kraštovaizdžiu (sodai, terasos) ir vietinėmis tradicijomis (Saint‑Exupéry licėjus Santjage, 1955, architektas E. Duhartas, 1917–2006). Ryšku ir italų architektų, ypač P. L. Nervi, kūrybos įtaka (dengtas stadionas Koyciño parke, architektas J. Recordonas).
Pietų Amerikos bahajų šventykla Santjage (2016, architektūrinė bendrovė Hariri Pontarini Architects)
Pagal 1959 Nacionalinę gyvenamųjų namų korporacijos programą (dalyvavo architektai S. Larraínas, E. Duhartas, C. Bresciani, 1911–69) pradėti statyti gyvenamųjų namų kompleksai: Aricoje (1962–63), Portalės gyvenamasis rajonas Santjage (1961–63, abiejų architektas C. Bresciani). Pastatyta administracinių pastatų: Santjage – Jungtinių Tautų Ekonomikos komisijos Lotynų Amerikos šalims rūmai (1966, architektas E. Duhartas), Technologijos universiteto kompleksas (1965, architektas C. Bresciani ir kiti); jūrų mokykla Valparaíso (architektas L. Larraínas). Rekonstruoti Santjago senieji kvartalai (1965–69, architektas G. Sent Jeanisas ir kiti); konservuojami ir restauruojami senieji paminklai, statomi daugiabučiai gyvenamieji namai, viešbučiai, ligoninės, užsienio bendrovių biurai. Architektūroje didelis dėmesys skiriamas kraštovaizdžiui, antiseisminėms konstrukcijoms, saulei atsparioms medžiagoms (Europos pietinės observatorijos viešbutis Atacamos dykumoje, 2002, architektūrinė bendrovė Auer Weber Architekten), tradicinės architektūros plėtotei (vidiniai kiemai, grotelės ant langų, indėnų senoji ornamentika).
Pasaulio paveldo vertybės
Rapa Nui nacionalinis parkas su šventyklomis ir skulptūromis (10–16 a., nuo 1995; Velykų sala), medinės bažnyčios Chiloé saloje (17–19 a., nuo 2000), Valparaíso jūrų uosto istorinis rajonas (19 a. pabaiga, nuo 2003).
2972
Čilės kultūra