Člės dail
Pirmieji dailininkai buvo vienuoliai, daugiausia jėzuitai ir benediktinai – D. de Ocaña (1570–1608), D. de la Puente (1586–1663), L. Bergeras (1584–1639), kariškis F. Núñezas de Pineda (1607–80). 18 a. viduryje iš Europos atvykę jėzuitai steigė dailės dirbtuves. Garsiausia – 1748 La Calera de Tango, netoli Santjago, 38 amatininkų grupės (vadovas C. Haymhaussenas) įsteigtas Dailės centras. 18 a. bažnytinius paveikslus tapė Cusco mokyklos pusiau profesionalūs tapytojai. 1797 Santjage atidaryta Šv. Liudviko tapybos ir piešimo mokykla. 18 a.–19 a. pradžioje plito barokas ir rokokas (daugiausia vadinamasis ispaniškasis); buvo tapomi religiniai paveikslai, portretai ir peizažai. 18 a. pabaigoje reiškėsi klasicizmo tendencijos; žymiausi dailininkai – I. de Andia y Varela (1757–1822), A. Santelicesas (1734–1818). 19 a. daugelio dailininkų kūryba buvo susijusi su nepriklausomybės idėjomis (J. Jilis de Castro, vadintas Mulato Jilio, apie 1790–1850; Lotynų Amerikos nepriklausomybės kovų vadų portretai). Į Čilę atvykę europiečiai romantikai C. Woodas (1793–1856), J. M. Rugendas (1802–58), E. Chartonas (1815–77) plėtojo kostumbrizmą – paveiksluose vaizdavo vietinius žmones, buitį. Iškilo pirmieji čiliečiai portretistai F. J. Mandiola (1820–1900), A. Gana (1823–46), A. M. Caro (1833–1903), kurie tapė vietinius žmones, jų kasdienybės, švenčių ir ritualų vaizdus. 1849 Santjage atidaryta Nacionalinė dailės akademija. Jauni menininkai buvo siunčiami į Europą studijuoti dailės; tarp jų buvo vėliau išgarsėjęs skulptorius N. Plasa (1844–1918). 19 a. antroje pusėje dailėje akademizmas susiliejo su vėlyvuoju romantizmu, reiškėsi sentimentalizmo ir saloninės dailės tendencijos, kai kurie impresionizmo bruožai (būdingi vadinamajam ispaniškajam impresionizmui). Daugiausia plėtota tapyba, mažiau skulptūra (N. Plasos mokinio B. Aríaso kūryba) ir grafika. Nacionalinė dailė formavosi veikiama ne tik Ispanijos, bet ir Prancūzijos dailės. Vyravo peizažas. Išsiskyrė šio žanro pradininko Čilės dailėje M. Ramírezo Rosaleso (1804–77), barbizoniečių sekėjo A. Smitho (1832–77), impresionizmo principais grįsti A. Valenzuelos Llanoso (1869–1925), ryškaus kolorito J. F. Gonzáleso (1853–1933) kūriniai. Portretuose saloninės dailės bruožai derinti su psichologiškumu; juos kūrė A. Valenzuela Puelma (1856–1909), P. Lira (1845–1912), buitinio žanro kūrėjas C. San Martínas (1850–1905).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje stiprėjo nacionalinio savitumo paieškos. Reiškėsi impresionizmas, postimpresionizmas, nuo 20 a. 2 dešimtmečio – Europoje vyraujančios modernizmo kryptys (fovizmas, kubizmas, ekspresionizmas ir kitos). Dailininkai būrėsi į grupes: Contenario (veikė 1910–13, vadovas F. Álvarezas de Sotomayoras, 1875–1960), jaunų dailininkų grupė, P. Nerudos pavadinta Herojišku avangardu (įsteigta 1913; žymiausi atstovai A. Gordónas, 1883–1945, E. Plasa, 1892–1947, Á. Lobosas, 1890–1917, P. Abarca, 1882–1953, P. Luna, 1894–1956), Monparnase (veikė 1927–30; orientavosi į modernųjį prancūzų meną, dailėje ieškojo naujų raiškos būdų; žymiausi atstovai – ekspresionistas L. Vargasas Rosas, 1897–1977, kubistas C. Mori, 1896–1973, E. Petit, 1900–84, tapytojas ir skulptorius J. Perotti, 1898–1956, M. Órtizas de Zárate, 1887–1947, W. Vila, 1894 ar 1897–1976). 1928 Santjage uždaryta dailės mokykla. Nemažai dailininkų išvyko į Europą. Iš likusių tėvynėje pažymėtini tapytojų I. Puyo (1906–96), A. Cortés (1906–98), J. Caballero (1902–92), H. Cácereso (1897–80), I. Roa (1909–2002), L. Torterolo (1909–87), C. Pedrazos (1913–2000), peizažisto S. Montecino (1916–97), J. Elliotto (1916–74) kūriniai. Dauguma 3–4 dešimtmečio skulptorių žavėjosi Velykų salos skulptūrų monumentalumu – L. Dominguezas (1901–63), ekspresionistas S. Romanas Rojásas (1907–90; sukūrė paminklus Santjage Čilės prezidentui J. M. Balmacedai ir Čilės komunistų partijos kūrėjui L. H. Recabarrenai), lyrinio portreto meistras J. A. Vásquezas (1897–1976). Liaudies fronto atėjimas į valdžią (1938) skatino politiškai angažuotos dailės kūrimą: M. A. Bontá (1898–74) tapyba ir grafika, C. Hermosillos Álvarezo (1905–91) grafikos ciklai iš Čilės istorijos.
Didelę įtaką Čilės dailės raidai darė meksikiečio D. A. Siqueiroso, ištapiusio 1941–42 Chilláne mokyklos sienas, kūryba. Jos ekspresyvumas, formos monumentalumas ir idėjinis kryptingumas paveikė grafiko J. Venturelli (1924–88), tapytojų P. Loboso (1918–68), X. Cristi (g. 1920), C. Cerecedos (g. 1927) ir kitų stilių. Realizmo kryptį ir nacionalines tradicijas plėtojo tapytojai N. Antúnezas (1918–93), R. Bru (g. 1923), G. Núñezas (g. 1930), skulptorius M. Calvinas (g. 1917). Grafikos raidą labiausiai paveikė C. Hermosillos Alvarezo kūryba.
R. Matta. Nakties invazija (aliejus, 1941, San Francisco moderniojo meno muziejus; © LATGA / ADAGP, 2020)
20 a. antros pusės Čilės dailėje ryškesnis abstrakcionizmas, ekspresionizmas ir siurrealizmas. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo iš Čilės kilęs, Prancūzijoje gyvenęs siurrealistas R. Matta. Liaudies vienybės valdymo metais (1970–73) dailininkų monumentalistų brigados dekoravo visuomeninius pastatus, kūrė politiškai aktualių kompozicijų ciklus. Dailė patyrė nuosmukį chuntos valdymo laikotarpiu (1973–93): daug dailininkų nužudyta, kūriniai sunaikinti, nemažai menininkų atsidūrė emigracijoje. Dalis jų emigravo į Vokietijos Demokratinę Respubliką, dalyvavo kultūriniame gyvenime.
2972
L: Kul′tura Čili Moskva 1968; Art and Computers in Latin America Buenos Aires 1973; A. Lapines Pre-Columbian Art in South America New York 1976; D. Ades Art in Latin America. Modern Era 1820–1980 London 1989.
Čilės kultūra