Člės gamtà
Čilės gamtinis žemėlapis
Čilės teritorija ištįsusi 4300 km iš šiaurės į pietus maždaug tarp 17° 30′ ir 56° pietų platumos; jos didžiausias plotis 350 kilometrų.
Krantai
Šiaurinės ir vidurinės dalies krantai palyginti lygūs, jų įlankos nedidelės, pietvakariniai krantai vingiuoti, fjordiniai, daug įlankų (Ancudo, Corcovado įlanka, Peño), pusiasalių (Taitao pusiasalis, Brunswicko pusiasalis). Čilei priklauso apie 3000 salų. Dauguma jų yra palei pietvakarinius krantus: Chiloé sala (didžiausia; 8394 km2), Wellingtono sala, Santa Inésės, Karalienės Adelaidės salos, Ugnies Žemės vakarinė dalis, Chonoso salynas. Be to, Čilei priklauso San Ambrosio, San Félixo, Juano Fernándezo salos, Sala y Gómezo salos, Velykų salos atvirame Ramiajame vandenyne.
Čilės Andai (vaizdas nuo Ojos del Salado ugnikalnio)
Reljefas
Čilė – kalnų šalis. Išilgai teritorijos ištįsę Andų sistemos kalnai: Pakrantės Kordiljera (palei Ramųjį vandenyną) ir Pagrindinė Kordiljera (jos aukščiausiomis vietomis eina Čilės siena su Bolivija ir Argentina). Į pietus nuo 42° pietų platumos šie kalnai vadinami Patagonijos Andais. Tarp Pakrantės ir Pagrindinės Kordiljerų yra tektoninė įduba – Išilginis slėnis; plačiausias ties Pietų atogrąža. Pakrantės Kordiljera susidariusi iš paleozojaus ir mezozojaus nuosėdinių uolienų ir kreidos sistemos magminių intruzijų, suskaidyta skersinių sprūdžių į daugelį blokų. Didžiausias aukštis 2335 m (Colupo kalnas). Pakrantės Kordiljera pietų link žemėja ir pereina į priekrantines salas (Chiloé, Chonoso ir kitos). Pagrindinė Kordiljera susidariusi iš mezozojaus nuosėdinių uolienų, kurias kerta magminės intruzijos; pietuose vyrauja kristalinės uolienos. Kalnagūbriai dienovidinių krypties (pvz., Domeikos kalnagūbris).
Domeikos kalnagūbris (Doña Innés kalnas)
Llaimos ugnikalnis
Aukščiausios viršūnės: Ojos del Salado (6880 m; aukščiausia Čilėje), Tupungato kalnas (6800 m), Mercedario (6770 m), Llullaillaco ugnikalnis (6723 m), Šventojo Petro (6159 m). Vidurinėje dalyje (tarp 37° ir 43° pietų platumos) yra veikiančių ugnikalnių (Chilláno, Llaimos ugnikalnis, Villarricos, Osorno ugnikalnis). Patagonijos Andų didžiausias aukštis 4058 m (Šventojo Valentino kalnas); reljefo formos daugiausia ledyninės kilmės – aštriabriaunės uolos, karos (daugelyje jų telkšo ežerai), moreniniai gūbriai, gilūs slėniai, kurie pajūryje pereina į fjordus. Daug ledynų. Išilginio slėnio paviršiaus absoliutusis aukštis Čilės šiaurėje apie 1200 m, pietų link paviršius žemėja ir pereina į Ancudo ir Corcovado įlankas. Slėnio šiaurėje yra dykumų (Tamarugalio lyguma ir Atacamos dykuma), Atacamos druskožemis. Čilėje dažni žemės drebėjimai, vulkanizmo reiškiniai; jie susiję su litosferos plokščių subdukcija.
Čilės kraštovaizdis netoli La Serenos
Klimatas
Čilės klimatas priklauso nuo teritorijos ištęstumo dienovidinių kryptimi, kalnuoto paviršiaus ir šaltosios Peru srovės įtakos. Teritorija yra keturiose klimato juostose. Čilės dalis į šiaurę nuo 31 ° pietų platumos yra tropinėje juostoje; jos klimatui didelę įtaką daro Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio srities pasatai. Į šiaurę nuo 27 ° pietų patumos tropinis klimatas ypač sausas; per metus iškrinta vidutiniškai 10–20 mm kritulių, kalnų priešvėjiniuose šlaituose iki 100 milimetrų. Į pietus nuo 27 ° pietų platumos kritulių iškrinta iki 250 mm per metus, daugiausia žiemą. Vėsiausio (rugpjūčio) mėnesio temperatūra dažniausiai nuo 15–18 (kai kada 2–4) iki 16–19 °C, šilčiausio (vasario) – nuo 16–19 iki 23–27 °C (kai kada 29–34 °C). Subtropinėje juostoje (31–42 ° pietų platumos) rugpjūtį temperatūra 0–9 (kartais nukrinta iki –4 °C), vasarį 10–20 °C; Išilginiame slėnyje birželį 4–14, sausį 13–30 °C.
Taros druskožemis (Atacama)
Pajūryje iškrinta iki 2000 mm kritulių per metus (daugiausia žiemą), kalnuose iki 250 mm, Išilginiame slėnyje dar mažiau. Tarp 42 ir 52 ° pietų platumos vyrauja vidutinių platumų klimatas, iki 45 ° pietų platumos šiltas, piečiau – šaltas; žiemą (liepos mėnesį) temperatūra 0–5 (žemiausia –12 °C), vasarą (sausio mėnesį) 6–10 °C. Patagonijos Andų vakariniuose šlaituose ir pajūryje klimatas vidutinių platumų jūrinis, kritulių 1000–4000 mm per metus (Guarello saloje daugiau kaip 7000 mm), kalnų pavėjiniuose šlaituose mažiau. Čilės pietvakariniame pakraštyje klimatas subpoliarinis jūrinis, kritulių iki 4800 mm per metus.
Vidaus vandenys
Čilės šiaurėje upės daugiausia periodinės ir epizodinės; jos teka į druskopelkes arba baigiasi dykumų smėlynuose. Nuolatinė upė Loa (apie 400 km; ilgiausia Čilėje) teka į vandenyną. Čilės vidurinėje ir pietinėje dalyje upių daugiau (Aconcagua, Copiapo, Huasco, Limari, Rapelis, Mataquito, Maule, Bío Bío, Pulena, Simpsonas, Bakeras), jos trumpos, vandeningos; daugelio žemupiai laivuojami.
Ežerų daugiausia Čilės pietuose, į pietus nuo 36° pietų platumos; jie ledyninės kilmės. Didžiausi: Villaricos, Ranco, Llanquihue ežeras, Buenos Airių ežeras (dalis), San Martíno ežeras (dalis). Čilės šiaurėje ežerai druskingi, periodiniai, susidaro po lietaus ir vėl išdžiūsta.
Dirvožemiai
Dėl reljefo ir klimato įvairovės Čilės dirvožemiai labai įvairūs. Vyrauja kalkžemiai ir rudžemiai (vienur labai akmeningi, kitur molingi), Vidurio Čilės tarpukalnių įdubose ir slėniuose – derlingi aliuviniai salpžemiai, Šiaurės Čilėje – druskožemiai, Patagonijoje – jauražemiai, durpžemiai, vulkanžemiai.
Augalija
Šiaurės Čilėje auga kaktusai, druskės, įvairūs efemerai, kserofitiniai krūmai. Vidurio Čilėje upių slėniuose auga visžaliai krūmai ir medžiai, kalnų šlaitų apačioje – makija, palmės, aukščiau – visžaliai bukų, lauramedžių, magnolijų miškai. Gausiausia natūrali augalija yra Pietų Čilėje; daug miškų – lapus metančių ir visžalių (juose auga notofagai, araukarijos). Patagonijoje daug stepių ir pusdykumių, Ugnies Žemėje – subantarktinė tundra.
Gyvūnija
Gyvūnija neotropinė; pumos, pudu, guanakai, vikunijos, šarvuočiai, šinšilos, skruzdėdos, tinginiai, jūrų kiaulytės, skunkai, kapibaros, nutrijos; iš paukščių – tinamai, kondorai, seriemos, pelikanai, kormoranai, anhimos, patagonos; iš roplių ir varliagyvių – įvairios gyvatės, iguanos, lapvarlės.
Aplinkos apsauga
kalnų upė Laguna de Lajos nacionaliniame parke
Čilėje saugoma apie 20 % sausumos ir apie 41 % gretimų akvatorijų ploto. Yra apie 40 nacionalinių parkų (jie užima 18 % Čilės teritorijos); didesni: Islugos, Conguillo, San Rafaelio lagūnos, Bernardo O’Higginso, Torreso del Painės, Fernando Magelano, Alberto de Agostini ir kiti. Daugiausia nacionalinių parkų Patagonijoje, be to, yra Velykų saloje (Rapa Nui nacionalinis parkas – pasaulio paveldo vertybė, 1995), Robinzono Kruzo saloje. Yra apie 20 miško rezervatų, 26 nacionaliniai draustiniai, 55 gamtos draustiniai, 17 gamtos paminklų, jūrų draustiniai ir parkai. 10 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų. 16 Ramsaro konvencijos (Čilėje įsigaliojo 1981) saugomų vietovių (plotas apie 3639 km2).