Člės literatūrà. Čilės literatūra kuriama ispanų kalba. 16 a. viduryje ispanų dvasininkų Cristóbalio de Molinos ir Alonso de Góngoros y Marmolejo parašytoje Čilės istorijoje (nuo kolonizacijos pradžios iki 1575) yra žinių apie šioje teritorijoje gyvenančių indėnų genčių papročius. Kolonijinio laikotarpio literatūra kurta sekant ispanų literatūros tradicijomis, joje, ypač iš pradžių, ryšku araukanų tautosakos motyvai. Vienas pirmųjų iškiliausių Lotynų Amerikos literatūros kūrinių – A. de Ercillos y Zuñigos epinė poema Araukanė (La Araucana 3 dalys 1569–89), kurioje vaizduojama indėnų kova su užkariautojais ispanais. Pedro de Oña (1571–1636) sukūrė poemą Sutramdytas araukanas (El Arauco domado 1596). 17 a. istorinių kūrinių parašė Alonso Ortizas de Ovalle (1601–52) ir kiti. Atsirado kreolų poezija, kurioje ryšku ispanų tautosakos bruožai. Camilo Henríquezas (1769–1824) parašė patriotinių ir satyrinių eilėraščių, dramų, publicistinių kūrinių, 1812 įkūrė pirmąjį Čilės laikraštį La Aurora de Chile. 1818 paskelbus nepriklausomybę pradėjo klostytis savarankiška nacionalinė Čilės literatūra. Jos pradininkas – A. Bello, kuris sukūrė klasicistinių patriotinių poemų. Romantinių eilėraščių parašė Mercedes Marín del Solar (1804–66), prozos kūrinių – José Victorino Lastarria (1817–88). Poetų José Joaquíno Vallejo (1811–58), Eusebio Lillo (1826–1900) kūryboje ryšku kostumbrizmo bruožai. 19 a. viduryje atsirado romano žanras; jo pradininkas – A. Blestas Gana, kuris sukūrė realistinių psichologinių regioninių romanų. 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės prozoje vyravo vadinamojo kreolizmo krypties (kostumbrizmo atmaina) kūriniai, kuriems būdinga regioninė problematika, detalūs buities ir papročių vaizdai, mitiniai motyvai. Žymiausi šios krypties rašytojai – Federico Gana (1867–1926), Mariano Latorre (1886–1955). Realizmo tradicijas plėtojo prozininkas Danielis Barrosas Grezas (1834–1904). Luiso Orrego Luco (1867–1949), Baldomero Lillo (1867–1923), E. Barrioso, Rafaelio Maluendoso (1885–1963), Francisco Coloaneʼo (1910–2002), P. Prado prozai būdinga psichologiškumas, modernizmo bruožai. Miesto gyvenimą vaizdavo prozininkas J. Edwardsas Bello. Socialinės problematikos realistinės prozos kūrinių parašė J. Prieto, Luisas Durandas (1895–1954), M. Rojasas, José Santos Gonzálezas Vera (1897–1970), C. Droguettas. Modernizmo poezijoje pradininkai – Manuelis Magallanesas Moure (1878–1924), Carlosas Pezoa Vélizas (1879–1908) ir P. Prado. Poetų V. Huidobro, P. de Rokhos, Salvadoro Reyeso (1899–1970) kūrybai būdinga avangardizmo bruožai. G. Mistral sukūrė religinių ir meilės eilėraščių, pasižyminčių lyrizmu, subtilia jausmų raiška, P. Neruda – visuomeninių ir asmeninių motyvų poezijos. Siurrealistinių eilėraščių parašė Humberto Díazas Casanueva (1908–1992), Antonio de Undurraga. N. Parros kūryba pasižymi ekspresyvia poetika. 20 a. vidurio prozos kūriniuose vyravo neorealizmas – F. Alegría, J. Donoso, E. Lafourcade, J. Edwardsas, Poli Délano (1936–2017), Mauricio Wacquezas (1939–2000), A. Skármeta, Arielis Dorfmanas (g. 1942), ryšku magiškojo realizmo bruožai (I. Allende). Nuotykinio žanro prozos kūrinių parašė Lautaro Yankasas (1902–90), F. Coloane. Žymiausi dramaturgai: Antonio Acevedo Hernándezas (1886–1962), Mariano Latorre (1886–1955), Alberto Baeza Floresas (1914–1998), Alejandro Sievekingas (1934–2020).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleista J. Prieto, F. Coloane’s, M. Rojaso, P. Nerudos, I. Allende’s kūrinių.
Čilės kultūra
2440