Člės teãtras. Teatro pradmenų buvo indėnų religinėse apeigose, šokiuose. 16 a. pradžioje pirmuosius teatralizuotus vaidinimus surengė ispanų misionieriai. 17–18 a. per šventes vaidintos misterijos, autosakramentalės; pradėtos statyti ispanų dramaturgų pjesės. 18 a. pradėjo veikti pirmieji teatrai Santjage, Valparaíso. 1818 pastatyta pirmoji Čilės dramaturgo pjesė – C. Henríquezo (1769–1824) Kamila, arba Pietų Amerikos patriotas. 1820 Santjage pradėjo veikti Nacionalinis teatras, 1857 – Municipalinis teatras. Statytos melodramos, sainetės (vienveiksmiai skečai), kostumbristinės pjesės (žymiausias kūrėjas D. Barrosas Grezas, 1834–1904). 19 a. viduryje įsigalėjo romantinė kryptis, pastatyta V. Hugo, A. Dumas, Čilės dramaturgų C. Bello (1815–54), R. Minvielle’s (1800–87) kūrinių. Didelę įtaką Čilės teatro raidai turėjo Čilėje gyvenusių argentiniečių aktoriaus J. Casacubertos (1799–1849) ir rašytojo, politiko D. F. Sarmiento kūryba. 1913 Santjage įkurta Nacionalinė dramos draugija, 1915 – Čilės dramaturgų draugija. 20 a. pradžioje pastatyta socialinių A. Acevedo Hernándezo (1886–1962), dorovės, šeimos, menininko egzistencijos klausimus gvildenančių A. Moocko (1894–1942), G. Luco Cruchagos (1894–1936) pjesių. 1945 Santjage dramaturgas ir režisierius P. de la Barra (1912–76) įkūrė Čilės universiteto Eksperimentinį teatrą (nuo 1975 Čilės nacionalinis teatras), iki 1958 vadovavo jam. 1943 įkurtas Popiežiaus katalikiškojo universiteto Eksperimentinis teatras. Šių teatrų spektakliuose buvo taikytos K. Stanislavskio, E. Piscatoro, J. Copeau novatoriškos teatrinės idėjos. Pastatyta nacionalinės dramaturgijos (M. Asuncióno Requenos, 1915–86, G. Roepke’s, 1920–2013, S. Vodanovićiaus, 1926–2001, L. A. Heiremanso, 1928–64), užsienio klasikų ir šiuolaikinių autorių (L. Pirandello, B. Brechto, G. B. Shaw, P. Claudelio) pjesių; garsėjo aktorės A. González (g. 1915–2008), B. Castro (g. 1921). Prie teatrų veikė vaidybos ir režisūros mokyklos, į jas dirbti kviesti užsienio režisieriai ir aktoriai. Kūrėsi mėgėjų teatro trupės Valdivijoje, Valparaíso, Antofagastoje. Jos daugiausia statė sainetes (žymiausias kūrėjas L. Córdoba). 20 a. viduryje teatre įsigalėjo psichologinė realistinė kryptis. 7 dešimtmetyje pagausėjo simbolinių ar absurdo elementų turinčių pjesių, keliančių aštrius socialinius, visuomeninius klausimus (J. Díazo, 1930–2007, Dantų šepetėlis 1961; A. Sievekingo, 1934–2020, Trys liūdni tigrai 1967). 1968 dalis Popiežiaus katalikiškojo universiteto Eksperimentinio teatro narių atsiskyrė ir subūrė trupę Eksperimentinio teatro dirbtuvės (1973 uždraustos). A. Pinocheto Ugarte’s diktatūros laikotarpiu teatras labai sumenko. Žymiausios to laikotarpio trupės buvo Ictus (įkurta 1956) ir Teatro Imagen. 9–10 dešimtmetyje susibūrė daug naujų trupių (El Nuevo Grupo, El Teatro de fin de Siglo, Teatro del Silencio, Teatro de la Memoria), kurios spektaklius statė kamerinėse, netradicinėse erdvėse, taikė įvairesnes teatrinės raiškos priemones, daug reikšmės teikė kūno ekspresijai. Žymesni režisieriai ir aktoriai: P. Mortheira (1919–94), G. Meza (g. 1938), F. Gonzálezas (g. 1939), R. Osorio (g. 1944), R. Griffero (g. 1954), A. Castro (g. 1955), M. Celedónas (g. 1957), C. Echenique (g. 1962). Nuo 1971 Santjage kasmet vyksta teatro festivalis. 1993 surengtas tarptautinis teatro festivalis.
L: E. Castedo-Ellerman El teatro chileno de mediados del siglo 20 Santiago 1982; C. M. Boyle Chilean Theatre, 1973–85: Marginality, Power, Selfhood London–Toronto 1992.
Čilės kultūra