cinéma-vérité (pranc. tiesos kinas), dokumentinių filmų kūrimo metodas, grindžiamas tikrovės akimirkų fiksavimu. Plito 7 dešimtmetyje Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kelerius metus gyvavo kaip savarankiška kino kryptis. Cinéma‑vérité atsirasti įtakos turėjo neorealizmas, Free Cinema, filmavimo technikos ištobulėjimas (rankinės kameros, jautrios kino juostos sukūrimas). Cinéma‑vérité metodą rusų režisieriaus Dz. Vertovo kino pravdy (tiesos kinas) pagrindu sukūrė prancūzų kino režisierius J. Rouchas ir sociologas E. Morinas (Vasaros kronika / Chronique d’un été 1961). Cinéma‑vérité kūrėjai kiną traktavo kaip socialinės, psichologinės analizės būdą. Žmones vaizdavo kasdienėse, nesuvaidintose situacijose, įrašydavo autentiškus pokalbius. Žymesni cinéma‑vérité režisieriai: Chr. Markeras, F. Reichenbachas, J. Rozier. Jungtinėse Amerikos Valstijose cinéma‑vérité vadintas Direct Cinema (tiesioginis kinas); režisieriai – R. Leacockas, D. A. Pennebakeris, Albertas ir Davidas Mayslesai, F. Wisemanas.
Cinéma‑vérité turėjo didelę įtaką dokumentinio kino raidai, vaidybinių filmų didesniam realistiškumui.