cinkas

cinko granulės

cnkas (Zincum; vok. Zink), Zn, periodinės elementų sistemos II B grupės cheminis elementas. Melsvai baltas, blizgantis metalas. Junginiuose dvivalentis. Kambario temperatūroje trapus, pakaitintas iki 100–150 °C tampa plastiškas; iš jo galima valcuoti lakštus, traukti vielą. Drėgnas oras, ypač anglies dioksidas, veikia cinką – jo paviršius pasidengia matine cinko oksido plėvele. Cinkas tirpsta praskiestose rūgštyse (susidaro atitinkamos druskos) ir šarmų tirpaluose (susidaro hidroksocinkatai). Cinko druskos – cinko chloridas, cinko nitratas, cinko sulfatas – bespalvės, gerai tirpsta vandenyje; naudojamos kaip antiseptikai, trąšos, cinkavimo elektrolitų komponentai. Aukštoje temperatūroje ir kai yra drėgmės, cinkas reaguoja su halogenais, susidaro bespalvės kristalinės medžiagos, kurios naudojamos lituojamiems paviršiams valyti, optinio stiklo gamyboje, organinėje sintezėje (reagentai ir katalizatoriai), medicinoje.

Cinkas – augalams būtinas mikroelementas, ypač jautrūs jo trūkumui vaismedžiai, pupiniai augalai, daržovės. Kai dirvoje cinko yra mažiau kaip 0,2 mg/kg, augalai suserga chloroze, menkai šakojasi, jų lapai būna smulkūs. Gyvūnų ir žmogaus organizme cinko yra daugelio fermentų sudėtinė dalis, dalyvauja medžiagų apykaitoje, baltymų sintezėje. Suaugusio žmogaus organizme yra apie 2 g cinko, daugiausia – raumenyse (1,5 g), kauluose (0,5–0,8 g), odoje ir plaukuose (0,2 g). Cinkas būtinas augimui, lytiniam brendimui, kraujodarai, hipofizės ir kasos funkcijai. Cinko trūkumą gali sukelti nepakankama mityba, vegetarizmas, žarnyno, inkstų, kasos uždegimai. Trūkstant cinko blogėja apetitas, augimas, mažėja kūno masė, slenka ir blogai auga plaukai, sumažėja atsparumas infekcijoms, atsiranda nervingumas. Paros norma kūdikiui – 5 mg, vaikui iki 11 m. – 10 mg, paaugliui ir suaugusiajam – 15 mg, nėščiai ar maitinančiai krūtimi moteriai – 20–25 mg cinko. Daugiausia cinko yra mėsoje ir jos produktuose, sūryje, kruopose, pupiniuose augaluose, riešutuose.

Cinkas gaunamas iš sulfidinių cinko rūdų ir polimetalinių rūdų hidrometalurginiu (elektrolizuojant cinko sulfatą) arba pirometalurginiu (redukuojant oksidą koksu) būdu. Gryninamas rektifikavimo būdu (nuo cinko atskiriamas švinas, geležis, varis), ypač grynas gaunamas frakciniu distiliavimu inertinėje aplinkoje arba vakuume. Cinku dengiami plieniniai dirbiniai apsaugai nuo korozijos (cinkavimas), jis naudojamas akumuliatoriuose ir sausuosiuose elektrocheminiuose elementuose, metalurgijoje sidabrui ir auksui atskirti nuo švino, cinko milteliai – kaip reduktorius organinėje sintezėje. Daug cinko sunaudojama cinko lydiniams gaminti. Cinkas nelabai nuodingas, tačiau cinkuotuose ar iš cinko pagamintuose induose negalima laikyti maisto produktų. Kaip priedą lydant žalvarį, bronzą žmonės naudojo cinką jau 3 a. pr. Kr., metalo savybes 1 a. pr. Kr. aprašė senovės graikų mokslininkas Strabonas. Kinijoje cinką mokėta gaminti 13 a., Europoje jį 1530 atrado G. Agricola.

1

2591

2082