cinkogrãfija (cinkas + gr. graphō – rašau), poligrafijos ir grafikos technika. Gaminant štrichinio arba toninio, vienspalvio arba spalvoto originalo iškiliaspaudės formas (klišes) taikomas fotomechaninis ir elektroninio graviravimo būdas. Fotomechaniniu būdu gaminant nespalvoto originalo klišes jis iš pradžių fotografuojamas, gautas negatyvas apšviečiamas ir atvaizdas nukopijuojamas ant šviesai jautriu sluoksniu padengtos cinko (rečiau magnio, vario ar žalvario) plokštelės. Šviesos paveiktose vietose susidaro vandenyje netirpūs spausdinamieji atvaizdo elementai. Plokštelė išryškinama ir kaitinama iki 250–270 °C (gaunamas rūgštims atsparus atvaizdas iš štrichų ar rastrinių taškų), po to plokštelė ėsdinama azoto rūgštimi (arba azoto ir druskos rūgščių mišiniu); atvaizdas tampa reljefiškas – susidaro iškilūs spausdinamieji ir įgilinti tarpiniai elementai. Spalvotas originalas fotografuojant pro atitinkamus šviesos filtrus pirmiausia suskaidomas į tris pagrindines spalvas (geltoną, purpurinę ir žydrą). Gauti negatyvai kopijuojami ant cinko plokštelės ir kiekvienai spalvai pagaminamos atskiros klišės. Nuosekliai spausdinant tomis klišėmis spalvos susimaišo ir gaunama spalvota reprodukcija. Toninių ir spalvotų originalų klišėms gaminti elektroninio graviravimo būdu naudojami specialios konstrukcijos aparatai.
Cinkografiją pirmą kartą 1850 pasiūlė Firminas Gillot (Prancūzija). Kaip grafikos technika pradėta taikyti 20 a. pradžioje.
Lietuvoje pirmieji cinkografijos cechai atsirado apie 1900 Vilniuje prie N. Maco, I. Pirožnikovo spaustuvių. Specializuotas cinkografijos įmones Vilniuje įkūrė A. Jurašaitis (1906), N. Dancingas (1908). Lietuvoje poligrafijos pramonėje, t. p. ir grafikų, cinkografija retai naudojama.