cistà (gr. kystis – pūslė), patologinė organo ar audinių ertmė, pripildyta skysto arba tiršto turinio (prakaito, seilių, riebalų, gleivių, raginės masės). Tikroji cista iš vidaus išklota epiteliu ar endoteliu, netikroji (pseudocista) – aplinkiniu audiniu. Cistos būna įgimtos ir įgytos, pavienės ir daugybinės. Cista gali susidaryti dėl kraujo išsiliejimo, uždegimo, nekrozės veikiant audinių fermentams (galvos, nugaros smegenyse, navikuose). Retencinė cista susidaro sutrikus sekreto nutekėjimui dėl latako suspaudimo, užsikimšimo (riebalų, pieno, seilių liaukose, kasoje, prostatoje). Trauminės cistos susidaro smūgio metu nustūmus gilyn atitrūkusias epitelio ląsteles. Joms dauginantis susiformuoja epiteliu išklota ertmė su skysčiu (pirštų, delnų, rainelės cistos). Disontogenezinės cistos yra įgimtos, atsiranda dėl sklaidos trūkumų išlikus embrioniniams latakams, sutrikus liaukinių audinių formavimuisi (prakaito liaukų, prostatos, gimdos gleivinės, odos, bronchų cistos). Navikinės cistos susidaro, kai liaukinio audinio ar kraujagysliniai navikai suformuoja ertmines struktūras (kiaušidžių policistozė, cistinė limfangioma). Simptomai priklauso nuo dydžio ir susidarymo vietos. Komplikacijos: cistos plyšimas (prasideda kraujavimas iš jos dangalų), supūliavimas, supiktybėjimas. Kai cista trukdo organo funkcijai, operuojama.
2259