citogenètika (cito… + genetika), genetikos šaka, tirianti paveldimumo ir kintamumo dėsningumus ląstelių ir subląstelinių struktūrų lygmeniu. Tyrimo metodai – optinė ir elektroninė mikroskopija, chromosomų mikrodisekcija, autoradiografija, fluorescencinė in situ hibridizacija (FISH), imunocitochemija. Citogenetika padeda diagnozuoti chromosomines ligas. Atsirado 20 a. pradžioje, plėtojantis citologijai ir genetikai. Citogenetikos teorinį pagrindą sudaro 1911 T. H. Morgano (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukurta chromosominė paveldimumo teorija. Citogenetikos ir molekulinės genetikos sandūroje susiformavo molekulinė citogenetika, kuri tiria chromatiną, chromosomas ir jų pakitimus molekuliniu lygmeniu. Citogenetikos svarbiausi žurnalai: Chromosoma (Berlynas–Niujorkas, nuo 1939), Cytogenetics and Cell Genetics (Bazelis, nuo 1962), Chromosome Research (Dordrechtas, nuo 1992); be to, citogenetikos problemos nagrinėjamos citologijos ir genetikos žurnaluose.
Lietuvoje
Lietuvoje citogenetika plėtojama nuo 1965. 21 a. pradžioje moksliniai tyrimai buvo atliekami Vilniaus universitete (J. Lazutka), Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute (J. Baršienė, R. Petkevičiūtė), Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute (I. Pašakinskienė), Lietuvos sveikatos mokslų universitete (A. Sinkus). Citogenetikos metodai paveldimoms ligoms diagnozuoti taikomi Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Medicininės genetikos centre (iki 2012 veikė kitais pavadinimais; vadovai: iki 2012 – V. Kučinskas, nuo 2012 – A. Utkus)
173
-molekulinė citogenetika