citològija (cito… + gr. logos – mokslas), biologijos šaka, tirianti ląstelės sandarą, raidą ir funkcijas. Glaudžiai susijusi su virusologija, molekuline biologija, biochemija, genetika, biofizika, histologija, embriologija. Pagal tyrimo objektą citologija skirstoma į citomorfologiją, citofiziologiją ir citochemiją. Citomorfologija tiria ląstelių formą, citofiziologija – fiziologinius procesus, citochemija – cheminius procesus, vykstančius ląstelėje. Citologija taiko įvairius mikroskopijos metodus, centrifuginį frakcionavimą, autoradiografiją, mikrochirurgiją, daugelį fizikinių cheminių metodų.
Citologijos raida
Citologija atsirado 17 a., išradus mikroskopą; kaip savarankiška mokslo šaka susiformavo 19 a. pabaigoje. 1665 ląstelę stebėjo ir pirmasis ląstelės terminą pavartojo R. Hooke’as (Anglija). 17 a. antroje pusėje pasirodė M. Malpighi (Italija), A. van Leeuwenhoeko (Nyderlandai) veikalų apie augalų ir gyvūnų mikroskopinę sandarą. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje citologijos plėtotę pagreitino tobulėjantis mikroskopas. 1838–39 M. J. Schleidenas ir T. Schwannas (abu Vokietija) paskelbė ląstelinės organizmų sandaros teoriją, pagal kurią ląstelės yra pagrindinė gyvųjų individų sudėtinė dalis. Chromosomų aktyvumo tyrimai padėjo atsirasti citogenetikai. 1902–04 Jungtinių Amerikos Valstijų genetikas W. S. Suttonas ir vokiečių zoologas T. Boveri nustatė ryšį tarp ląstelės dalijimosi ir paveldimumo. Dabartinis citologijos raidos etapas susijęs su ląstelių kultūrų, jų frakcionavimo, elektroninės mikroskopijos, kiekybinės citochemijos metodų taikymu ląstelėms tirti ir pasižymi labai glaudžiais ryšiais su biochemija, molekuline biologija, imunologija ir genetika.
Citologija Lietuvoje
Lietuvoje sistemingesni citologijos tyrimai pradėti nuo 20 a. 7 dešimtmečio antros pusės Biochemijos institute. Tyrimų pagrindiniai objektai: audinių kultūroje auginamos žmogaus, galvijų, vištų ir eksperimentinių gyvūnų imuninės sistemos, jungiamojo epitelinio audinio ir kitos ląstelės. Tyrimų svarbiausios kryptys: imuninės sistemos citologija, ląstelių dauginimasis, diferenciacija, receptoriai, signalo perdavimas, programuota ląstelių mirtis, įvairių medžiagų poveikis ląstelių funkcionavimui.
L: B. Alberts et al. Molecular Biology of the Cell 2002; H. J. Lodish, D. Darnell Molecular Cell Biology 2000.
1316