čiuožyklà, užlieta ledu vieta čiuožti. Yra natūralių (ant užšalusių upių, ežerų, tvenkinių), piltinių ir dirbtinių. Piltinė čiuožykla įrengiama lygiame plote arba aikštėje esant nuolat neigiamai aplinkos temperatūrai; dažniausiai naudojama masiniam čiuožimui. Dirbtinė čiuožykla dažniausiai įrengiama uždaroje patalpoje su žiūrovų tribūnomis, šaldymo įranga ir įvairiomis patalpomis ledo ritulio, dailiojo bei greitojo čiuožimo pratyboms ir varžyboms rengti arba žmonių laisvalaikio pramogoms. Pirmoji dirbtinė atvira čiuožykla pradėjo veikti 1842 Londone (Didžioji Britanija), uždara – 1864 Niurnberge (Vokietija). Aukštikalnių čiuožykla įrengiama daugiau kaip 1500 m aukštyje. Joje kitokios sąlygos treniruotis ir varžytis: atmosferos slėgis, oro temperatūra, vėjo greitis, ledo kokybė. Aukštikalnių čiuožyklose pasiekiama geresnių greitojo čiuožimo rezultatų; žinomiausios yra Davose (Šveicarija) – 1500 m, Medeo (Kazachija) – 1711 m, Sankt Moritze (Šveicarija) – 1860 m, Squaw Valley (Jungtinės Amerikos Valstijos) – 1890 m aukštyje.
2564