civlinė téisė, teisės šaka, reglamentuojanti vienas nuo kito teisiškai nepriklausomų (nepavaldžių) fizinių ir juridinių asmenų turtinius ir kai kuriuos asmeninius neturtinius santykius.
Bendrieji požymiai
Civilinės teisės reguliavimo metodo esmė: civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė ir iniciatyva, dispozityvumas įgyjant ir įgyvendinant civilines teises, turtinė asmeninių ciilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka. Civilinės teisės funkcija – reguliuoti civilinius teisinius santykius, tačiau yra ir apsauginių normų, numatančių sankcijas, kurių tikslas – atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Civilinės teisės sistemą sudaro šie tarpusavyje susiję elementai: normos, institutai (pvz., sandorių, ieškininės senaties) ir pošakiai (pvz., daiktinė teisė, prievolių teisė). Civilinė teisė dar skirstoma į 2 dalis – bendrąją ir ypatingąją. Bendrosios dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems civilinės teisės reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Ypatingoji civilinės teisės dalis platesnė už bendrąją, jos normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tam tikras visuomeninių santykių grupes, pvz., paveldėjimą, įvairias prievoles, sutarčių rūšis.
Susiformavimas ir raida
Terminas civilinė teisė atsirado ir civilinė teisė kaip teisės šaka susiformavo senovės Romoje apie 3–1 amžių prieš Kristų. Jus civilis reiškė teisę, taikomą tik Romos piliečiams, ir buvo priešpriešinama tautų teisei (jus gentium), reglamentuojančiai ne Romos piliečių santykius. Kaip teisės taikymo praktika susiformavo pretorinė teisė (jus praetorium). Vėliau jus civilis, jus gentium ir jus praetorium susiliejo į romėnų teisę, kuri buvo skirstoma į privatinę teisę (jus privatum), reglamentuojančią Romos gyventojų tarpusavio santykius, ir viešąją teisę (jus publicum), taikomą Romos gyventojų santykiams su valstybės institucijomis. Romėnų privatinės teisės svarbiausias šaltinis – Justiniano kodeksas – viduriniais amžiais kontinentinės Europos šalyse pritaikytas turtiniams santykiams reglamentuoti, juo remiantis kurti nauji civilinės teisės aktai (romėnų teisės recepcija).
Didžiausią įtaką romėnų privatinė teisė padarė 18–19 amžiuje Europos šalių civiliniams kodeksams. Austrijos civilinis kodeksas priimtas 1797, Prancūzijos – 1804, Vokietijos – 1896 (civilinis kodeksas). Valstybės, perėmusios romėnų privatinę teisę, sudarė kontinentinės civilinės teisės sistemą. Didžiojoje Britanijoje civilinė teisė formavosi remiantis teismų sprendimais, todėl svarbiausi jos bruožai yra teisminio precedento pirmenybė prieš rašytinę teisę ir nekodifikuota rašytinė teisė. Be precedento teisės, svarbią reikšmę turi teisingumo teisė, paremta lordo kanclerio sprendimais peržiūrint bylas, kurias buvo išnagrinėję žemesni teismai, ir statutinė teisė, tai yra Parlamento bei vyriausybės aktai. Ši civilinės teisės sistema (bendroji, arba anglosaksų) išplito Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Didžiosios Britanijos buvusiose kolonijose. Kontinentinė ir bendroji civilinės teisės sistemos turėjo įtakos daugelio valstybių civilinei teisei.
Dėl 20 amžiuje vykusių globalizacijos procesų dabartinėms civilinės teisės kodifikacijoms būdingi ir bendrosios, ir kontinentinės civilinės teisės bruožai. Kai kuriose pasaulio valstybėse dėl jų ekonominių ir religinių sąlygų susiklostė savitos civilinės teisės sistemos. Skiriamos tokios civilinės teisės sistemos: kontinentinė (romanų ir germanų), anglosaksų (anglų ir amerikiečių), Šiaurės šalių (skandinavų), socialistinė, islamo ir hinduizmo. Civilinei teisei plėtojantis kito jos reglamentuojamų santykių apimtis ir principai. Plėtojantis prekybiniams ryšiams kai kuriose šalyse (pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje) nuo civilinės teisės atsiskyrė komercinė teisė. Tokios civilinės teisės sistemos vadinamos dualistinėmis. Monistinėse civilinės teisės sistemose (pvz., Italija, Nyderlandai, Lietuva) komercinės teisės normos įtrauktos į civilinės teisės aktus. Beveik visose valstybėse nuo civilinės teisės skiriama darbo teisė. Siekiant visapusiškos žmogaus teisių apsaugos šiuolaikinių demokratinių valstybių civilinė teisė reglamentuoja ne tik turtinius, bet ir asmeninius (sveikatos, privačios informacijos, komercinės ir profesinės paslapties ir kita) bei šeimos santykius.
Civilinė teisė Lietuvoje
Lietuvoje civilinės teisės plėtotei turėjo įtakos Vakarų Europos civilinė teisė ir Lietuvos valstybingumo raida. Svarbiausi Lietuvos teisės šaltiniai (Kazimiero teisynas, Lietuvos Statutas), apimantys ir civilinės teisės normas, buvo reikšmingi ne tik Lietuvos, bet ir gretimų rytinių bei kai kurių Vakarų šalių civilinės teisės raidai. Lietuvos Statutas apėmė nuosavybės teisę su servitutų ir įkeitimo teise, atstovavimą, senatį, prievolių teisę su dovanojimo, paskolos, pasaugos sutartimis, šeimos teisę, paveldėjimo teisę.
1795 Rusijai užgrobus Lietuvą Lietuvos Statutas (1588) galiojo iki 1840. Lietuvai praradus savarankiškumą sustojo ir civilinės teisės plėtra. Užnemunėje 1797 įsigaliojo Prūsijos civilinė teisė, 1807 – Prancūzijos civilinis (Napoleono kodeksas) ir prekybos kodeksai, kiti įstatymai. 1825 vietoj Prancūzijos civilinio kodekso I knygos įsigaliojo Lenkijos karalystės civilinis kodeksas. Rusijos imperijai priklausančioje Lietuvos dalyje nuo 1840 civilinę teisę reglamentavo Rusijos Įstatymų sąvado tomo 10 dalis 1, Palangos valsčiaus ir Zarasų apskrities dalyje galiojo Pabaltijo gubernijų civiliniai įstatymai. Klaipėdos krašte iki 1896 civilinius santykius reguliavo Prūsijos bendroji žemės teisė, vėliau – Vokietijos civilinis kodeksas.
1918 paskelbus nepriklausomybę Lietuva neturėjo to laikotarpio poreikius atitinkančių civilinės teisės aktų, todėl ir toliau buvo taikoma Rusijos ir kitų šalių civilinė teisė. Sovietų okupacijos metais civilinės teisės funkcijos buvo labai susiaurintos: įvestas administracinis komandinis valdymas, varžantis nuosavybės santykių raidą, uždrausta privati nuosavybė ir laisvos sutartys.
Atkūrus nepriklausomybę buvo įtvirtintos rinkos ekonomikai reikalingos teisinės prielaidos – privati nuosavybė, sutarčių laisvė, privataus verslo plėtojimo teisė. 2000 priimtame Civiliniame kodekse (įsigaliojo 2001) įtvirtinti principai (subjektų lygiateisiškumas, nuosavybės neliečiamumas, sutarties laisvė, nesikišimas į privačius santykius, teisinis apibrėžtumas, proporcingumas ir teisėti lūkesčiai, neleistinumas piktnaudžiauti teise ir visokeriopa civilinių teisių teisminė gynyba) ir kitos svarbiausios nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės bei turtinių santykių reglamentavimo tarptautiniais standartais. Lietuvos civilinės teisės reglamentavimo pagrindinis objektas yra nuosavybės santykiai, kiti turtiniai santykiai – išvestiniai iš jų. Civilinė teisė reglamentuoja tik tuos turtinius santykius, kurių dalyviai vienas kitam nepavaldūs. Turtinius santykius, pagrįstus įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms, reguliuoja viešoji teisė – administracinė, baudžiamoji, finansų ir kitos teisės šakos. Išimties tvarka civilinė teisė gali būti taikoma ir šiems santykiams reguliuoti, jei jų nereglamentuoja viešoji teisė arba kai tai įsakmiai nurodyta įstatyme. Civilinė teisė t. p. reglamentuoja asmeninius neturtinius santykius, susijusius su turtiniais santykiais, ir, kai tai numato įstatymas, asmeninius neturtinius santykius, nesusijusius su turtiniais.
351