civilinės atsakomybės draudimas

civlinės atsakomýbės draudmas apima draudimo rūšis, kurių objektas yra draudėjų civilinė atsakomybė trečiųjų asmenų (fizinių ir juridinių) atžvilgiu.

Tikslas

Civilinės atsakomybės draudimo tikslas – apsaugoti draudėją nuo materialinių nuostolių, kuriuos jis patirtų padaręs žalą šiems asmenims ar jų turtui.

Bruožai

Civilinės atsakomybės draudimas naudingas ir nukentėjusiesiems, nes jiems padarytą žalą (visiškai ar iš dalies) kompensuoja draudimo bendrovė, o ne žalos sukėlėjas, kuris gali būti finansiškai nepajėgus. Jeigu draudimo išmokos nepakanka visai žalai atlyginti, trūkstamą sumą atlygina už žalos padarymą atsakingas asmuo.

Civilinės atsakomybės draudimui būdinga tai, kad trečioji šalis yra iš anksto nežinomi asmenys. Jie ir draudimo išmokos dydis paaiškėja tik atsitikus draudžiamajam (draudiminiam) įvykiui (kai tretiesiems asmenims padaroma žala).

Formos

Civilinės atsakomybės gali būti privalomasis ir savanoriškasis. Daugelyje valstybių privalomai dažniausiai draudžiama transporto priemonių savininkų, darbdavių, profesinė civilinė atsakomybė, savanoriškai – paprastai ūkinės veiklos, bendroji civilinė atsakomybė.

Rūšys

Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu draudžiama transporto priemonių – sausumos, skraidymo aparatų, laivų (jūrų, ežerų, upių, kanalų) – savininkų ar teisėtų valdytojų atsakomybė už jiems priklausančiomis transporto priemonėmis padarytą žalą kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui. Ši draudimo rūšis apima ir vežėjų (sausumos, oro, vandens transportu) civilinę atsakomybę keleiviams ir už vežamus krovinius.

Darbdavių civilinės atsakomybės draudimu draudžiama darbdavių atsakomybė už darbuotojų sveikatai darbo metu, pakeliui į darbą ar iš jo bei tarnybinių komandiruočių metu padarytą žalą (kūno sužalojimus, profesines ligas ir kita).

Profesinės civilinės atsakomybės draudimas apima asmens atsakomybę už profesinės veiklos metu kitų asmenų sveikatai ar turtui padarytą žalą. Dažniausiai draudžiama advokatų, antstolių, auditorių ir buhalterių, draudimo agentų ir brokerių, gydytojų (ypač chirurgų), inžinierių, notarų, pavojingųjų medžiagų gamintojų ir platintojų, statinio projektuotojų ir statytojų, turto vertintojų civilinė atsakomybė. Draudžiamojo įvykio tikimybė nėra didelė, tačiau nuostoliai gali būti dideli. Šiam draudimui būdinga gana ilgas laikotarpis tarp žalą sukėlusių veiksmų ir ieškinio dėl padarytų nuostolių kompensavimo pateikimo.

Ūkinės veiklos civilinės atsakomybės draudimas apima darbdavių ir darbuotojų atsakomybę už tretiesiems asmenims ar jų turtui gamybos proceso metu, nekokybiškos produkcijos ar paslaugų padarytą žalą. Dažniausiai draudžiama rizikingų veiklos sričių (pavyzdžiui, aviacijos, branduolinės energetikos, farmacijos pramonės, laivybos) įmonių ūkinės veiklos civilinė atsakomybė. Šiam draudimui būdinga gana ilgas laikotarpis tarp draudžiamąjį įvykį sukėlusių veiksmų ir nuostolių nustatymo.

Bendrosios civilinės atsakomybės draudimu draudžiama draudėjo civilinė atsakomybė už žalą kitiems asmenims, kuri susijusi su jo valdomo nekilnojamojo turto naudojimu ir (ar) padaryta su draudėjo darbu bei profesija nesusijusios veiklos metu. Šis draudimas rekomenduojamas visiems gyventojams neatsižvelgiant į jų profesiją, socialinę padėtį, politinius įsitikinimus.

Istorija

20 amžiaus pradžioje pradėjus masiškai gaminti automobilius kai kuriose šalyse jau iš pirmųjų automobilių vairuotojų buvo reikalaujama turėti civilinės atsakomybės draudimo polisus. Sparčiai didėjant automobilių skaičiui didėjo ir su jų naudojimu susijusi rizika kitų žmonių sveikatai, gyvybei, turtui. Daugelyje Europos šalių buvo priimti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojantys įstatymai: 1908 Austrijoje, 1909 Vokietijoje, 1911 Graikijoje, 1912 Italijoje, 1916 Švedijoje, 1918 Danijoje, 1925 Nyderlanduose, 1926 Norvegijoje, 1932 Šveicarijoje, 1935 Čekoslovakijoje. Kai kuriose šalyse (Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekoslovakijoje) leidimą eksploatuoti automobilį išduodavo tik už nustatyto dydžio užstatą; taip buvo garantuojamas kompensacijų išmokėjimas asmenims, nukentėjusiems dėl automobilio savininko kaltės. Transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas iš pradžių buvo privalomas daugiausia viešojo transporto priemonėms, vėliau ir asmeninėms: 1925 įteisintas Suomijoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų Masačusetso valstijoje (ilgai vienintelėje šalies valstijoje), 1926 Norvegijoje, 1927 Danijoje, 1929 Austrijoje ir Švedijoje, 1930 Didžiojoje Britanijoje, 1932 Liuksemburge ir Šveicarijoje. Dėl didėjančių kelionių tarptautiniais maršrutais atsirado daugiašalių susitarimų. 1938 Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija pasirašė keturšalį susitarimą dėl privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo. 1953 įsigaliojo tarptautinė žaliosios kortelės (pagal Skandinavijos draudimo poliso spalvą) sistema, kuriai iš pradžių priklausė 12 Europos valstybių, vėliau prisijungė daug kitų pasaulio valstybių. Londono sutartimi (1991) buvo baigtas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemos kūrimas Europoje.

Nuo 20 amžiaus antros pusės vis didesnę reikšmę įgauna įvairių profesijų atstovų civilinės atsakomybės draudimas. 20 amžiaus pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose ekonomiškai stipriose šalyse viena labiausiai paplitusių draudimo rūšių tapo darbdavių civilinės atsakomybės draudimas.

Civilinės atsakomybės draudimas Lietuvoje

Lietuvoje 20 amžiaus dešimtame dešimtmetyje įteisintas privalomasis vežėjų (sausumos, vandens, oro transportu), darbdavių, kai kurių profesijų atstovų (advokatų, notarų, gydytojų bei slaugos darbuotojų, pagrindinių tyrėjų ir biomedicinos tyrimų užsakovų ir kitų), 21 amžiaus pradžioje – antstolių, statinių projektuotojų ir statytojų (rangovų), transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimas.

Be privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, draudimo bendrovės siūlo savanoriškąjį transporto priemonių savininkų ir valdytojų, įmonių ūkinės veiklos, bendrosios, bendrovių vadovų (administracijos vadovų, stebėtojų tarybų, valdybų narių), kai kurių profesijų atstovų (pavyzdžiui, muitinės tarpininkų, turto vertintojų) civilinės atsakomybės draudimą.

3064

3125