civlinio procèso kòdeksas, įstatyminis aktas, kuriame kodifikacijos būdu susistemintos civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios bendruosius civilinio proceso klausimus (principus, civilinių bylų žinybingumą ir teismingumą, civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindus, šių santykių subjektų teises, pareigas ir kita) ir procesą pirmojoje, apeliacinėje ir kasacinėje teismų instancijose. Teismo sprendimo vykdymo proceso normos vienose valstybėse yra įtrauktos į civilinio proceso kodeksą, kitose – įtvirtintos tam tikru teisės aktu. Civilinio proceso kodekso ir kitos įstatymų kodifikacijos būdingos kontinentinės (romanų ir germanų) teisės sistemos valstybėms. Bendrosios (anglosaksų) teisės sistemos valstybėse civilinio proceso kodekso nėra. Pirmasis civilinio proceso kodeksas buvo priimtas 1806 Prancūzijoje; kiti žymiausi civilinio proceso kodeksai: 1877 Vokietijos, 1895 Austrijos.
Lietuvoje civilinio proceso normos pirmą kartą buvo išdėstytos Lietuvos Statute (1529, 1566 ir 1588). Jos nustatė teismo proceso tvarką, teismų sistemą, teisėjų padėtį. 1864 Rusijos imperijai priklausančioje Lietuvos dalyje įvestas Rusijos imperijos civilinio proceso įstatymas su pakeitimais galiojo iki 1940. Klaipėdos krašte 1877–1944 galiojo Vokietijos civilinio proceso kodeksas, Vilniaus krašte 1931–39 veikė Lenkijos civilinio proceso kodeksas. Sovietinės okupacijos metais galiojo 1923 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos civilinio proceso kodeksas, 1964 buvo priimtas LSSR civilinio proceso kodeksas.
Atkūrus nepriklausomybę naujas Civilinio proceso kodeksas (priimtas 2002, įsigaliojo 2003) parengtas pagal civilinio proceso socialinį modelį. Vienas svarbiausių jo bruožų yra teismo aktyvumas, tai yra teismas turi teisę siūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus: pasirūpinti atstovavimu, pateikti papildomus įrodymus, tam tikrais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kodekse įtvirtinti civilinio proceso uždaviniai – efektyvus pažeistų turtinių teisių gynimas, kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, turtinės tiesos nustatymas, teisės aiškinimas ir plėtojimas. Civilinio proceso kodeksas reglamentuoja dvi civilinių bylų teisenas: ginčo teiseną ir ypatingąją teiseną. Civilinio proceso kodeksą sudaro 7 dalys. Pirmojoje dalyje išdėstytos bendrosios civilinio proceso nuostatos (civilinio proceso principai, bylų žinybingumas ir teismingumas, dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigos, procesiniai terminai, procesiniai dokumentai, teismo posėdžių tvarka ir kita). Kitos dalys reglamentuoja procesą pirmosios instancijos, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tam tikrų bylų (kylančių iš šeimos ir darbo teisinių santykių bei bylų, kuriose visi reikalavimai grindžiami tik rašytiniais įrodymais) nagrinėjimo ypatumus, ypatingąją teiseną, teismo sprendimų vykdymo procesą, tarptautinį civilinį procesą.
2051