civlinis procèsas, nuoseklių procesinių teisinių santykių, kylančių tarp teismo ir jo nagrinėjamose civilinėse bylose dalyvaujančių asmenų, sistema; pažeistų asmeninių teisių viena valstybinio teisminio gynimo formų.
Bendrieji bruožai
Civilinis procesas apima dvi bylų nagrinėjimo teisenas – ginčo teiseną ir ypatingąją teiseną. Skiriama socialinis ir liberalusis civilinis procesas. Socialino civilinio proceso teisėjas yra aktyvus proceso dalyvis (būdinga kontinentinės teisės sistemos šalims), liberaliojo – pasyvus, o visa proceso eiga priklauso tik nuo šalių valios (būdinga bendrosios, arba anglosaksų, teisės sistemos šalims). Šiuolaikinio civilinio proceso tikslai – pažeistų ar ginčijamų asmeninių turtinių teisių efektyvus gynimas, kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, teisingo sprendimo priėmimas.
Civilinis procesas grindžiamas teismo nepriklausomumo, dispozityvumo, rungtyniškumo, operatyvumo ir kitais principais. Civilinio proceso stadijos: civilinės bylos iškėlimas, pasirengimas teisminiam nagrinėjimui, teisminis nagrinėjimas, neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas apeliacine tvarka, įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka, civilinis proceso atnaujinimas, vykdymas.
Susiformavimas
Civilinio proceso ištakos romėnų teisėje. Senovės Romoje buvo dvi teismo proceso stadijos: in jure (sprendžiama, ar ginčas perduotinas teisėjui) ir in judicio (bylą nagrinėja teisėjas). Vėliau šios stadijos sujungtos į vientisą žodinį procesą, įvesta apeliacija.
Civilinis procesas Lietuvoje
Lietuvoje civilinius procesinius teisinius santykius reglamentavo Lietuvos Statutas (1529, 1566 ir 1588). Šalys teisėjui išdėstydavo savo reikalavimus ir lažindavosi iš tam tikros sumos dėl liudytojų parodymų, pagal kuriuos teismas spręsdavo bylą. Nuo 19 amžiaus vidurio civilinis procesas formavosi veikiamas Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos civilinio proceso normų (civilinio proceso kodeksas). 1918–40 Lietuvos Respublikoje civilinis procesas buvo pagrįstas viešumo, žodiškumo, rungimosi principais. Civilinės bylos nagrinėtos supaprastinta tvarka, neskirstant civilinio proceso į stadijas. Jas nagrinėjo taikos teisėjas, nuo 1933 – apylinkės teismas. Šalims nesusitaikius, remdamasis surinktais ir patikrintais įrodymais teisėjas priimdavo sprendimus, kurie buvo skelbiami tiesiogiai teismo posėdyje, įforminami per 3 dienas.
Sovietų okupacijos metais civilinį procesą iki 1964 reglamentavo 1923 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos civilinio proceso kodeksas, 1964 priimtas LSSR Civilinio proceso kodeksas.
Atkūrus nepriklausomybę pradėtas reformuoti civilinis procesas, įtvirtinti dispozityvumo ir rungimosi principai. 2002 priimtas Civilinio proceso kodeksas (įsigaliojo 2003).
2051